Gintaras - tas mažytis saulės gabalėlis. "Pastoge" 2008 "Respublikos" priedas

Lietuva – seniausias gintaro panaudojimo tradicijas turinti šalis. Deja, dabar vis populiarėjančioje pasaulio mineralų terapijoje gintarui dar nėra skiriamas jo vertas dėmesys, nes iš pirmo žvilgsnio lengva gintaro energija nesudomina daugelio tyrinėtojų, pripratusių prie kitų akmenų jėgos.
Virgaudas Gudas
Apie tikrąją gintaro jėgą ir gydomąsias savybes „Pastogei“ papasakojo Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ direktorė Audronė ILGEVIČIENĖ
Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G.Williamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. Sakaosta). Kita hipoteze bandoma pagrįsti lietuviška gintaro kilmė, siejant su žodžiu "ginti", nes nuo seno iš gintaro buvo gaminami apsauginiai amuletai, ginantys nuo ligų ir nelaimių.
Mena priešistorinius laikus
Baltijos gintaras, arba „Šiaurės auksas“, buvo pirmasis žmonijos brangakmenis. Archeologiniai gintaro radiniai rodo, kad Europoje gintaru buvo prekiaujama jau akmens amžiuje. Dar priešistoriniais laikais jis buvo naudojamas papuošalams ir kultiniams objektams gaminti. Iš jo buvo gaminami amuletai ir talismanai, smilkalai.
Graikijoje jis buvo vadinamas saulės akmeniu ir deginamas vietoj smilkalų. Iš jo buvo gaminamos taurės, puoštos auksu. Buvo manoma, kad į tokią taurę įpylus užnuodyto gėrimo gintaras patamsės. Kajus Plinijus vyresnysis rašė, kad skaidrusis – raudonos ir ypač aukso spalvos – gintaras romėnų buvo labai branginamas. O tokios rūšies gintaro (sukcinito) buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse. Jis mini Germanijos pajūrį, kuris iš tiesų, pasak tyrėjų, buvo senųjų aisčių pajūris.
Gintaro apyrankių buvo rasta ant vikingų skeletų rankų. Lietuvos pajūryje jis buvo naudojamas nuo neatmenamų laikų: juo puošėsi, gydėsi, naudojo šventajai ugniai sukurti, nešiojo kaip talismanus. Jis buvo moteriškos laimės ir taikos bei visokeriopos sveikatos šeimoje simbolis.
Dievų palaiminimas
Jau nuo tada, kai dabartinių lietuvių protėviai aisčiai (vėliau jie buvo pavadinti baltais) apsigyveno prie Baltijos jūros, kuri tada dosniai žėrė pakrantėmis gintarą, jis buvo pradėtas savaip taikyti. Jūros, kurią aisčiai garbino kaip dievybę, dovanotas gintaras jiems buvo šventas, todėl tik gimusiam kūdikiui virš lovelės būdavo kabinamas gintaro gabalėlis, kaip jūros ir saulės dievų palaiminimas bei apsauga nuo blogų dvasių. Vėliau tą gintarą augančiam vaikui užrišdavo ant kaklo kaip amuletą. Laikui bėgant, kiekviena šeima susikūrė savo tradicijas, kaip tas gintaras turi atrodyti, todėl jis buvo ir savaip drožinėjamas ir aptaisomas. Jokie namai neapsiėjo be gintaro, kuris padėdavo juos saugoti ir palaikyti gražius santykius šeimose.
Vestuvių proga jaunikis pats pririnkdavo nuotakai gintarų, jie pradžioje būdavo tiesiog suveriami ant virvutės, o laikui bėgant, atsiradus galimybių, buvo vis subtiliau įtaisomi, kad moteris galėtų jais pasipuošti. Juos uždėdavo žynys ritualo metu. Šie gintarai turėjo pasirūpinti tuo, kad moteris mylėtų savo vyrą ir jo gimines kaip savus, gimdytų jam sveikus vaikus, būtų išmintinga, sveika ir gera šeimininkė, šeimos židinio kurstytoja. Moteriai paprastai būdavo dovanojami šviesūs gintarai: ypač būdavo vertinami balti arba baltai gelsvi.
Vyrui nuotaka surinkdavo arba kitaip parūpindavo raudonojo gintaro amuletą. Jis turėdavo suteikti vyrui poreikį rūpintis savo šeima, moterimi ir šalimi, ginti juos, jei tik to reikia, sugebėjimą pradėti gražius ir sveikus vaikus, ryžto sprendžiant šeimai ar šaliai svarbius klausimus.
Saulės gabalėlis
Gintaras - mažytis saulės gabalėlis, todėl jo jėga didžiulė. Jis gali padėti žmogui bet kurioje situacijoje, apsaugodamas jį savo lauku. Jo apsauginis laukas dirba jau prieš neigiamoms įtakoms papuolant į šeimininko lauką. Jis suteikia pasitikėjimo savimi, sustiprina energinį lauką. Jei gintaras iš tiesų pradeda veikti, jis ištraukia savo šeimininką net iš beviltiškų situacijų. Tačiau labai svarbu teisingai koncentruoti savo mintis, nes jei gintaro šeimininkas turės per daug norų, gintaro energija išsibarstys ir jo pagalbos jis nepajus. Gintaras gerai veikia sveikatą ir bendrą energetiką. Tam patartina jį palaikyti po 7-10 min. prie kiekvienos čakros. Paskui akmenį būtina apvalyti. Jei šeimininkui gresia pavojus, gintare gali atsirasti įtrūkimų arba burbuliukų.
Gintaro poveikio platumos
Kiekvienas mineralas turi savo pagrindinę temą ir aiškią funkciją joje. Gintaro tema – apvalymas. Funkcija – apvalyti nuo viso to, kas nėra natūralu.
Todėl gintarą vis labiau pamėgsta žmonės, propaguojantys sveiką ir ekologišką gyvenseną.
Gintaras – energetiškai be galo lengvas. Jo lengvumas natūralus ir plastiškas, švelniai apsupantis ir liūliuojantis žmogų kaip rami jūra. Žmogui, kuris jau yra prasivalęs, jis padeda virsti lašeliu jūroje, smiltele pajūryje: viskuo ir niekuo. Taip ateina „gintarinis apsivalymas“. Dar aiškiau nei paprastai ir plačiau, nei gali suprasti protas, atsiveria visa kūrinijos didybė ir mastai, kartu jaučiantis jos dalimi ir pajuntant begalinį vientisumą su ja visa.
Toks žmogus pasijunta mažyčiu krisleliu, kuriame nėra jokių norų ir siekių, jokių ydų ir jokių stiprybių, kartu pasijusdamas visu didžiuliu kūrinijos kūnu, kuriame telpa ir kosmosas, ir Žemė, ir akmenys, ir augalija, ir gyvūnai, ir kiti žmonės, kaip, beje, ir visi pasauliai su jų nematomais gyventojais. Jis tampa vienu metu ir žeme, ir oru, ir vandeniu, ir ugnimi. Tas supratimas ateina lengvai ir natūraliai, jame tiesiog savaime liekant. Tokios sąmonės žmogus gali panaudoti gintarą įvairiapusiškai. Taip ir darė senieji aisčių žyniai bei kitų kraštų plačios sąmonės šamanai.
Tik nuo konkretaus žmogaus vidinio apsivalymo priklauso, kaip giliai jis visu tuo taps. Tačiau bet kuriuo atveju gintaras lengvai ir paprastai tirpina pyktį, pavydą, vertinimus, skirstymus. Jis skatina žmogų tapti amorfinį, nes tokią struktūrą turi pats. Jei tai pavyks, aiškiai suprasite, kad amorfinėje struktūroje telpa visos kitos struktūros, kad joje ištirpsta visos mąstymo formos. Lieka tik vienas žinojimas: esu čia ir darau tai, ką turiu daryti dabar – vakar jau buvo, todėl tai, ką vakar savo mintimis, žodžiais ir darbais sukūriau, turiu šiandien, o rytojų kuriu šiandien, nes rytojus rytoj irgi bus šiandien...
Kiti mineralai ir organinės medžiagos veda į tai per vidinių problemų pamatymą ar net išbandymus, o gintaras daro tai savaime tam, kuris jau priartėjo prie to pats. Tam, kuriam dar sunku suprasti tai, kas čia rašoma, gintaras, sušildo širdį, nuramina nervų sistemą, apvalo mintis ir emocijas. Tada žmogus tiesiog maloniai ir jaukiai jaučiasi.
Dvasia atbudusio žmogaus rankose jis pabunda tuoj pat, įliedamas jam dar daugiau pilnatvės, vidinio saulėtumo, kūrybinio įkvėpimo, proto ramybės. Jis padeda neskubant priiminėti sprendimus, lyg savaime gimstančius jį nešiojančiojo centre, neprisiimti kažkieno primetamų įsipareigojimų, užduočių, įperšamų pažadų, vadinasi, skatina elgtis taip, kaip reikia dabar. Jis nuveda ten, kur jo šeimininkas turi dabar būti, ir atveria tai, ką jam jau galima atverti. Jis suteikia galimybę pailsėti ir nepertempti nervų sistemos. Ramina perdėtą atsakomybės jausmą ir norą viską kontroliuoti.
Tiems, kuriuos gintaras myli ir globoja, jis traukia sveikatą, ilgaamžiškumą, sėkmę šeimoje ir kasdienybės reikaluose bei nuolatinę, bet saikingą gerovę. O myli jis nuoširdžius, tyrus, ramius, natūralius žmones, kurie, kaip ir jis pats, nesiekia atrodyti išskirtiniai, o tyliai, ramiai daro savo darbą, kad ir koks jis būtų – valstybės žmogaus ar žemdirbio.
Todėl gintaro žmogus pamažu neišvengiamai natūralėja pats. Tas natūralumas atsiranda ne tik jame, jo elgesyje, tačiau ir jo aplinkoje bei, žinoma, darbuose. Todėl gintaro plukdoma sėkmė ir yra savaiminė, natūrali: dėl jos nekovojama. Ji tiesiog ateina nuosekliai ir sąmoningai dirbant.
Jis akmuo tų, kurių profesija laisva – menininkų, tautodailininkų, ypač dirbančių su medžiu, akmenėliais, siūlais, medžiagomis ir pan. Jis labai tinka Baltijos jūros regiono istorikams, archeologams ir visiems, kurie vienaip ar kitaip dirba su praeities tradicijomis. Jis daug atvers rašytojams, norintiems atspindėti Lietuvos istoriją ar tiesiog savo šalies senas tradicijas, režisieriams, siekiantiems savo kūriniuose daryti tą patį.
Tad gintarą dar galima vadinti pagalbininku tiems, kurie siekia vienaip ar kitaip išsaugoti tradicijas.
(fone) Gintaro spalvos
Gintaras baltų žyniams asocijavosi su saule, paskendusia jūroje. Jie sakydavo, kad kai saulė leidžiasi ir dangus yra be galo tyras ir vaiskus, gimsta baltas arba gelsvas peršviečiamas gintaras. Jį laimina pati saulė, todėl jis neša gėrį, džiaugsmą, pilnatvę ir sėkmę. Todėl jį turi nešioti šalies vadovai ir kilmingieji.
Kai saulei leidžiantis dangus yra kiek padūmavęs, gimsta netyras, tačiau geltonas gintaras. Jis neša supratimą, sveikatą ir apsaugą. Jį turi nešioti vaikai ir moterys, be to, jis labai gerai tinka gydymui.
Kai saulei leidžiantis danguje debesys nusidažo raudonai, gimsta raudonas gintaras. Jis suteikia drąsos, ryžto ir sėkmės aukojantis dėl kitų. Jį turėtų nešioti kariai ir kiti narsūs vyrai.
Kai saulei leidžiantis danguje išryškėja debesų kryžiai, gimsta mėlynas gintaras. Jis atveria žinojimą, supratimą ir sugebėjimą padėti kitiems. Jį gali nešioti žyniai ir visi, kurių darbas – savo supratimu ir žiniomis padėti kitiems.
Kai danguje matyti balti plunksniniai debesėliai, sumišę su kryžiais, gimsta itin vertingas mėlynai baltas gintaras. Tai dieviškosios išminties ir dievų malonių gintaras. Jį gali nešioti vyriausieji žyniai, kurie moka savo išmintį pritaikyti ir kurie negaili perduoti dievų malonių žmonėms ir šaliai.
Kai dangų gaubia pilki, sunkūs debesys, gimsta rudas gintaras. Šis gintaras tinka sunkioms ligoms gydyti, ypač kai žmogus nebegali savęs valdyti. Jį gali nešioti tie, kurie bijo tamsos ir blogų dvasių arba tos dvasios yra apsigyvenusios jame.
Kai dangų dengia juodi, sunkūs debesys ir saulės net nematyti, gimsta juodasis gintaras. Jis tinka palydėti į protėvių pasaulius. Jis nenešiojamas, o uždedamas ant mirusiojo krūtinės, kad gražiai ir tiesiai nuvestų į atsivėrusią nežemišką šviesą. Su juo jis ir sudeginamas.
(fone)Mineralogija
Gintaras nėra mineralas. Tai fosiliniai sakai, randami Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse. Pasaulyje randama apie 150 fosilinių sakų rūšių. Anksčiau mokslininkai gintaro išskirtinumu laikė jo gebėjimą degti. Vėliau – augalinę kilmę. Šiais laikais tarp mokslininkų sutarta gintaru vadinti tuos fosilinius sakus, kurie turi gintaro (arba sukcinitinės) rūgšties. Šis gintaras susiformavo iš tam tikros pušų rūšies, vadinamos Pinus succinifera, ir vadinamas sukcinitu. Jo sudėtyje yra 3–8 proc. gintaro rūgšties.
Pagal mineralogą Walterį Schumaną gintaro amžius siekia apie 50 milijonų metų. Daugiausia randamos formos primena lašą ar gumbą. Jų struktūra homogeninė arba su luoba. Randama didesnių kaip 10 kg gabalų. Pasitaiko intarpų, kurie iš tiesų yra vabzdžiai ar augalų dalys. Tai vadinama inkliuzais.
Radimvietės: Baltijos jūros regionas - Kaliningrado sritis (išgaunama apie 90 proc. viso pasaulio gintaro), Lenkija, Lietuva.
Baltijos gintaras sukcinitas pirmiausia painiojamas su kitais fosiliniais sakais ir gintarais, kurie neturi gintaro rūgšties, tačiau vis dėlto vadinami gintaru. Taip pat painiojamas su geltonu fluoritu, geltonu riolitu iš Grenlandijos, jūros puta, marmuriniu oniksu.
(Fone) Padirbinėjimai:
Deja, net pačioje Lietuvoje gintaro imitacijos ir lydytas gintaras jau viršija 40 procentų visos parduodamos gintaro produkcijos. Lydyto ir presuoto gintaro gaminių gausu prabangiuose Lietuvos gintaro salonuose. Tik apie dešimtadalis išgaunamo gintaro tinka juvelyrikai, todėl nenuostabu, kad prekyboje gausu jo imitacijų.
Net pačiame Kaliningrado gintaro kombinate gintaras yra presuojamas (apie 30 proc. visos išgaunamos žaliavos), lydomas, kaitinamas ar kitaip paveikiamas, kad taptų tinkamas juvelyrikai. Gintaro imitacijoms naudojamos tiek natūralios medžiagos (pvz., kopolas), tiek įvairiausi plastikai, stiklai ar kitos dirbtinės medžiagos:

Citata: „Gintaras turi didelę medicininę reikšmę. Tai universalus organizmo valytojas. Jį ilgai nešiojant prie kūno, apsivalo net astraliniai šlakai, o ką jau kalbėti apie fizinį kūną. Tai astralinis asinezatorius.“
Rusijos astrologas Pavelas Globa
Citata: „Gintaras moka džiaugtis ir žaisti, nes tokia jo prigimtis. To moko jis ir tuos, į kieno rankas patenka. Jame – jūros gylis ir jos bangų žaismė bei sustingusi saulės šiluma.“