2009 m. kovo 28 d., šeštadienis

GINTARO GYDOMOJI GALIA

GINTARO GYDOMOJI GALIA

Parengė Jurga Palangytė

Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Tatjana Jasinskaja publikacijoje „Saulė ant delno“, (http://www.jura.lt ) rašo, kad „neįmantrios išvaizdos vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai. Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota farmakologijoje.
Gintaru buvo malšinamas ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmas, juo gydė reumatą. Gintaras šiandien naudojamas gydant šlapimo pūslės, skrandžio ligas, bronchitą.
Kadangi degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius.
Dabar, kai kosmetologijoje ir ypač medicinoje pamažu, bet tvirtai grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanojo pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje.
Kaliningrade (Rusija), Lodzėje, Krokuvoje (lenkija) veikia gydomosios ir kosmetikos gamybos linijos, kur preparatams gaminti naudojamas ir gintaras.
Baltarusių minerologas Albertas Bogdasarovas nepoliruotus gintaro vėrinius rekomenduoja naudoti gydant žmones, ypač vaikus su pažeista skydliaukės funkcija, nukentėjusius per Černobylio katastrofą.


Laima Vaičiulytė

Lietuva - gintaro kraštas. Toks įprastas teiginys net neverčia susimąstyti, kas slypi po juo, kaip su juo susiję krašto gyventojai. Atsakyti į šiuos klausimus daug kuo padeda mus pasiekę istoriniai šaltiniai.
Dažnai, vos tik sunegalavus, iškart griebiamasi vaistų, ir tik vienas kitas žmogus naudoja paprastesnes, galinčias padėti profilaktikos priemones ar gydymo priemones.
Seniausiais laikais, kai prie Baltijos jūros pradėjo kurtis gyvenvietės, pakrantėse gintaro būdavo daug daugiau, negu dabar. Šviesi, saulę primenanti, gelsvų atspalvių, rankoje šilumą skleidžianti, lengvesnė už akmenį medžiaga domino žmones nuo seno. Imta manyti, kad ji gali apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo pavadinimas „gint - aras“ („ginti“, „saugoti“). Taip žiloje senovėje atsirado amuletai, kurių randama pajūryje buvusiose gyvenvietėse.
Prieš du tūkstančius metų nusidriekė Gintaro kelias per Europą. Juo gintaras keliaudavo net iki dabartinės Graikijos ir Italijos. Senovės Romoje už gintaro gabaliuką buvo galima nusipirkti vieną vergą. Tikėta, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo). Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir ir jų vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys nešiodavosi delnuose.
Po Kristaus gimimo, bažnyčiose gintarą, kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems, o taip pat pagreitindavo sveikimą.
Viduramžiais gintarinius karolius nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų nesveiką geltonumą iš kūno“. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą. Tik po to, kai šis gydymo būdas nebepadėdavo, žmonės kreipdavosi į vaistinę. Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams. Tikėta, kad toks mišinys gali išgelbėti net nuo maro.
Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) - trinti skaudamas kūno vietas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės, padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną. Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi šiltai keletą savaičių.
Dar keletas to meto patarimų ir „persergėjimų“, išlikusių iki mūsų dienų:
Gintaro karolius privalo nešioti auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.
Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.
Gydant skaudančią ausį, reikia pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau - jos vidų.
Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs mokslo pakilimas suaktyvino ir eksperimentus su gintaru. Imta labiau domėtis jo chemine sudėtimi, ieškoti įvairesnių gintaro pritaikymų žmonių gyvenime būdų. Jau keletą dešimtmečių Rusijoje atliekami gintaro gydomųjų savybių tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad gintaro rūgštis, kurios būna nuo 3 iki 8 procentų skaidriame gintare, iš tikrųjų yra biostimuliatorius, kuris aktyvina žmogaus organizmą. Atlikta daug bandymų ir pasiekta gerų rezultatų derinant gintaro rūgštį su augaliniais preparatais, gautais iš vaistažolių. Pamažu tokios profilaktikos bei gydymo priemonės tampa vis populiaresnės.

Gintaro aliejus

GINTARO ALIEJUS

Gintaro aliejus – antrasis gamtinės kilmės gintaro preparatas po gintaro rūgšties. Tai eterinis aliejus, tačiau priešingai nei kiti žinomi eteriniai aliejai, jis gali būti panaudotas kaip natūralus antiseptikas, spartinantis žaizdų gijimą bei savo efektyvumu lenkiantis kitus panašios paskirties vietinės gamybos ar atvežtinius gaminius. Jis pasižymi imunitetą stimuliuojančiu poveikiu, antivirusinėmis savybėmis, energijos sužadinimo efektu, aktyviai atjaunina ir regeneruoja odos ląsteles.

Gintaro aliejus išgaunamas gintaro lydimo metu, kurio eigoje susiformuoja trys produktai: gintaro rūgštis, lydytas gintaras ir gintaro aliejus. Žaliavai naudojami gamtinio gintaro gabalai, kurių diametras iki 5mm. Jie patalpinami į specialias kolbas ir vykdomas gamtinio gintaro lydymas 350–370°C temperatūroje. Šis būdas leidžia išgauti eterinį aliejų iš netradicinės žaliavos, kurios ilgas galiojimo laikas, jis patogus naudoti ir veikia kaip antiseptikas. Tokiu būdu išgautas gintaro aliejus tampa gamtiniu antibiotiku, kurio veikimo sfera žymiai platesnė nei žinomų eterinių aliejų, kurie naudojamo tik kaip aromatai ir kosmetinio aliejaus gamyboje. Eteriniai aliejai – tai deficitinės ir brangios prekės, kurie plačiai pritaikomi medicinoje, parfumerijos ir kosmetikos pramonėje, farmacijoje bei buityje. Svarbus eterinių aliejų bruožas yra tai, kad jie greitai įsigeria į odą ir patenka į kraujagysles dėl ko pasižymi greito poveikio efektu.

Gintaro aliejaus poveikis buvo pastebėtas analizuojant gijimo procesų suaktyvėjimą: žaizdos sugydavo per fiziologiškai minimalų laikotarpį nepalikdamos randų, taip pat jos greičiau apsivalydavo nuo negyvų audinių, fibrinio poveikio; granuliacijos tapdavo sausos, ryškiai raudonos spalvos; žaizdas pavykdavo paruošti autodermoplastiko operacijai per žymiai trumpesnį laiką

Gintaro aliejus naudojamas gydant:

  • Sutrikimus, atsiradusius dėl skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų;

  • Sutrikimus dėl tiesiosios žarnos opos;

  • Odos susirgimus: šunvotės, spuogai, piodermija, impetigas, dermatomikozės, dermatofatija, odos pūslelinė, juostinė pūslelinė, žvynelinė, burnos kampų įtrūkimai;

  • Chirurginius susirgimus: odos landuonis, apynaginio volelio pūlingas uždegimas, trofinė opa, pragulos, nudegimai, pūlingos žaizdos.

  • Įsipjovimus ir įbrėžimus, mėlynes, pragulas, nusidilginimą, nuospaudas, gumbus, karpas, vamzdžių įgėlimus.

  • Buityje gintaro aliejus gali būti naudojamas oro dezinfekcijai patalpoje, norint atsikratyti blakėmis, erkėmis ir esant naminių gyvūno odos uždegimams.

Į 50g paprasto kremo indelį galima įlašinti dešimt gintaro aliejaus lašų ir viską sumaišyti. Toks preparatas pasižymi odos atnaujinimo efektu (atjaunina ir regeneruoja), o taip pat greitai pašalina uždegiminius odos procesus. Gydant spuogus gintaro aliejus įlašinamas į kosmetinį vandenį, santykių 10 ml/5lašai.

Gintaro aliejus nesukelia odos perštėjimo ar alerginio poveikio. Greitai ištirpsta alyvuogių, abrikosų, migdolų aliejuose, santykiu 1:20; jis netirpsta vandenyje, naudojamas masažo metu bei kremuose ir losjonuose. Gintaro aliejaus tirpumas augaliniame aliejuje leidžia ženkliai praplėsti jo naudojimo sferą, būtent naudoti jį kaip maisto papildą. Galimas toks panaudojimas:

  • 20% gintaro aliejaus ir lecitino tirpalas;

  • 20% gintaro aliejaus ir lanolino tirpalas;

  • 20% gintaro aliejaus ir augalinio aliejaus tirpalas, vidiniam naudojimui.

Norint išgauti didesnę tirpalo koncentraciją užtenka gintaro aliejų sumaišyti su bet kokiu augaliniu aliejumi, santykiu 1:5.

informacija paimta iš www.medicalamber.com

Elektronas

Elektros reiškinio, tiksliau ištisos reiškinių klasės farads yra kilęs iš žodžio elektronas. Graikų kalboje tai reiškia “pritraukiantis”. Dėl savo savybės pritraukti smulkias daleles elektronu Graikijoje buvo vadinamas gintaras. Tiesa, tails laikais gintaras Graikijoje buvo vertinamas bene labiausiai dėl malonaus kvapo, kuris išsiskiria jam degant.

Yra net graikų mitas, aiškinantis gintaro kilmę. Dievo Helio ir okeanidės Klimenės sūnus Fajetonas norėdamas pasirodyti savo seserims Heliadėms, jog jis yra tikras dievas, išprašė, kad tėvas jam duotų kovos vežimą su ugniniais arkliais. Bet nesuvaldė arklių smarkuolis Fajetonas. Kad išgelbėtų pasaulį, griausmavaldys Dzeusas paleido žaibą į nutrūktgalvį drąsuolį ir nutrenkė jį. Seserų Heliadžių ašaros sustingo į gintarą.

Kai kurie lietuvių tyrinėtojai mano, kad tai Perkūnas
“Paleidęs žaibą ir griausmus
Sudaužė gintaro namus”,
kuriuose jūros gelmėje gyveno dieviškoji Jūratė.

Egzistuoja dar ir trečia nuomonė, kad gintaras prieš 50-60 mln. metų susidarė iš tuo metu augusių medžių sakų.

Nuostabi gintaro spalvos įvairovė. O ją lemia smulkūs, akiai atskirai nematomi burbulėliai, esantys gintare. Gintaras be burbulėlių yra šviesiai geltonos spalvos ir visiškai skaidrus. Neskaidriame geltoname gintare yra 50-2.5 mm diametro burbulėlių, baltame – daugiau ir mažesnių (1 - 0.8 mm diametro). Kai smulkūs burbulėliai yra išsidėstę retai, gintaras būna netgi melsvas ar žalsvas. Kai kurie autoriai mano, kad gana retą žalią spalvą gintarui suteikia chlorofilo turinčių augalų liekanos, o dar retesnis mėlynas gintaras susidaro į sakus pakliuvus mineralo pirito. Raudonumą gintarui suteikia susioksidavęs paviršiaus sluoksnis. Gintaro spalva pakinta ir jį pakaitinus. Konjako spalvos gintaras dažniausiai būna kaitintas. Be to, gintare būna žemės, augalų liekanų. Itin įdomūs ir vertinami vabzdžių ir kitų gyvių inkliuzai.

Gintaru kartais vadinami ir kiti fosiliniai sakai: Rumunijoje randamas rumenitas, Sicilijos simetitas, birmitas iš Birmos, fosiliniai sakai iš Meksikos ir Dominikos Respublikos, netgi Afrikos kopalas – iš šiuo metu augančių medžių išgauti sakai, naudojami papuošalų gamyboje. Baltijos gintaras, sukcinitas, išsiskiria iš jų tiek savo juvelyrinėmis savybėmis, tiek ir sudėtimi (tik sukcinite yra daugiau nei 3% gintaro rūgšties).

Gintaras nuo seno buvo mėgstamas papuošalas Baltijos pakrantėse ir vertinga prekė ten, kur jo nebuvo randama. Iš Baltijos pakrančių atvežtas gintaras buvo vertinga žaliava papuošalų gamybai Senovės Romoje. Gintaras netgi padirbinėjamas. Ir gana seniai. Tarp 1424 ir 1456 metų rašytame “Manoscritto Veneziano” pateikiamas toks receptas gintarui gaminti. “Paimk kiaušinio baltymą ir išpilk jį į stiklinę. Paimk gabalą jaučio arba kiaulės žarnos, išvalyk tą žarną ir išversk vidine puse į išorę. Supilk baltymą į žarną ir ją užrišk, truputį pavirk ir išimk baltymą, kuris bus sukietėjęs. Supjaustyk tokiais gabaliukais, kokiais reikia, ištepk linų aliejum ir padėk saulės atokaiton. Vėl ištepk ir vėl padėk saulėn šešioms dienoms. Kuo daugiau tepsi aliejum, tuo sodriau nusidažys “gintaras”, kuo ilgiau jis bus saulėje, tuo kietesniu taps.” Panašų receptą galima rasti ir kiek vėliau pasirodžiusioje Leonardo da Vinči knygoje “Codex Forster III”. Viduramžių Anglijoje gintaras pradėtas plačiau naudoti eksperimentuose su statine elektra.

Nors gintarą ir vadiname Lietuvos auksu, tačiau 90% pasaulyje išgaunamo Baltijos gintaro yra iškasama dviejuose karjeruose prie Jantarnij miestelio (buv. Palvininkai). Tik gražiausias gintaras naudojamas juvelyriniams dirbiniams. Didesnioji jo dalis perdirbama chemijos pramonės įmonėse. Žymiausią meno kūrinį gintaroGintaro kambarį – Prūsijos karaliaus Fridrich Wilhelm I 1716 metais padovanojo Rusijos carui Petrui I. Gintaro kambarys buvo pervežtas į Carskoje Selo prie St.Peterburgo. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai jį išmontavo ir išvežė, tačiau kur jį vežė ir kur Gintaro kambarys yra dabar, niekas nežino, nors kai kas vis dar nepraranda vilties jį surasti. Gintaro kambario ieškoma ir sausumoje, ir po vandeniu, ir Rusijoje, ir Vokietijoje, ir visoje Rytų Europoje. Netgi nelabai aišku, kam jis dabar turėtų priklausyti. Ar Fridrichas Vilhelmas Pirmasis jį padovanojo Rusijai, ar pačiam carui Petrui Pirmajam?

Sunkiausias gintaro gabalas Lietuvoje yra saugomas Palangos Gintaro muziejuje. Jo svoris ‑ 3,698 kg. Pasaulio rekordininką, 9,750 kg sveriantį gintaro gabalą galima pamatyti Gamtos Tyrimų muziejuje (Museum für Naturforschung) Berlyne.

Gintaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.


Gintarasfosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams.

Sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79% C, 10,5% O ir 10,5% H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8% gintaro rūgšties.

Kietumas pagal Moso skalę – 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3.


Susidarymas

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs:

Gintaro dydis nuo 1-2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 10 kg.

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo formos ar varveklio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.

Istorija

Gintariniai pakabučiai. Ovalinis pakabukas yra 52 x 32 mm dydžio.

Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Ypatingai Antikos mokslininkų dėmesį traukė gintaro įsielektrinimas. Plinijus Vyresnysis skundžiasi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje Germania rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii).

Gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.

Radimvietės

Nemažai gintaro randama pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje Kaliningrado srityje yra ir gintaro kasyklų. Šis gintaras dar vadinamas sukcinitu. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu.

www.apiegintara.blogspot.com NESISAVINA JOKIŲ AUTORINIŲ TEISIŲ Į VAIZDINĘ INFORMACIJĄ PATALPINTA TINKLALAPYJE, JEI NENURODYTA KITAIP. VISOS VAIZDINĖS INFORMACIJOS AUTORIŲ TEISĖS PRIKLAUSO MEDŽIAGOS AUTORIAMS. JEI ESATE KURIOS NORS VAIZDINĖS IR/AR TEKSTINĖS MEDŽIAGOS AUTORIUS IR NORITE, JOG JI BŪTŲ PAŠALINTA INFORMUOKITE KOMENTARUOSE