Gintaras – seniausias gydomasis akmuo aisčių teritorijoje

Praėjusiame „Pastogės“ numeryje pasakojome apie tai, kad gintaras Lietuvoje buvo naudojamas ne tik pasipuošti, bet ir ritualinėms apeigoms, gydyti. Po šio straipsnio „Pastogės“ skaitytojai prašė plačiau papasakoti būtent apie gydomąsias gintaro savybes, pageidavo praktinių patarimų.

Virgaudas Gudas

Pasak astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ direktorės Audronės Ilgevičienės, pagrindinis gintaro sugebėjimas - apvalyti nuo viso to, kas nėra natūralu.

„Tai seniausias gydomasis akmuo aisčių teritorijoje, kuris gali būti derinamas su atitinkamomis žolelėmis. Jis buvo ne tik nešiojamas, bet iš jo ir buvo gaminamos piliulės, smilkalai. Nuo seno buvo geriamas jo vanduo. Gintaras apvalo ir įkrauna visas čakras, visus energinius kūnus, apvalo meridianus“, - sako A.Ilgevičienė.

Gintariniai žynių talismanai

Pasak jos, gintaro naudojimo tradicijos siekia nežinomus tūkstantmečius. Teritorijoje, kuri dabar vadinasi Lietuva, jis buvo naudojamas per sutuoktuvių ritualus, kabinamas prie vaiko lovelės. Tam dažniausiai buvo naudojamas geltonas gintaras.

Gintaras su vabzdžiais (inkliuzais) turėjęs saugoti gyvulius, taip pat būti apsauga nuo laukinių žvėrių.

Gintarą su žolelių fragmentais nešiodavo žynio padėjėjas – žolininkas. Jis turėjo padėti jam kalbėtis su augmenijos pasaulio dvasiomis ir teisingai atrinkti reikalingus augalus bei juos dozuoti.

Vyriausiasis žynys nešiojo mėlynai baltą gintarą su inkliuzais. Jis pritraukdavo dievų palaiminimą ir teisingas pranašystes, padėdavo gražiai dirbti su vandenų, žemės, ugnies ir oro dvasiomis.

Visi kiti žyniai nešiodavo savo pačių rastus gintarus, kurių jie ieškodavo atitinkamu laiku tuoj prieš įšventinimą į žynius. Žynių talismanai turėjo padėti jiems švariai bendrauti su dievais, vandenų, žemės, ugnies ir oro dvasiomis, mineralų, augmenijos ir gyvūnijos karalystėmis.

Juodasis gintaras būdavo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktų dvasių puolimo ir gražiai nuvestų į nežemiškąją Šviesą. Taip jis būdavo ir sudeginamas arba vėliau, kai deginimo buvo atsisakyta, palaidojamas. Visi kiti juodojo gintaro vengdavo, laikydami jį sėkmingo mirusiųjų išlydėjimo amuletu, tačiau kiekviena šeima juo pasirūpindavo, žinodama, kad jo vis tiek prireiks.

Juodąjį gintarą arba jo miltelius žynys naudodavo, jei puldavo priešas. Tai buvo ritualas, turėjęs paklaidinti priešą miškuose ir pelkėse.

Ritualams bei gydymui plačiai būdavo vartojami gintaro gabalėlių milteliai. Kaip profilaktika nuo ligų buvo geriamas geltonojo gintaro vanduo. Jį buvo įprasta laikyti puodynėje, iš kurios gerdavo visi šeimos nariai. Buvo tikima, kad šis vanduo dar ir suvienija šeimą, padeda laikytis tradicijų ir gerbti vieniems kitus. Sriubos iš jo nevirdavo, o gerdavo gryną.

Tyroji energetika

„Patirtis įrodo, kad Baltijos jūroje gintaro žvejų gaudomas gintaras dar ir dabar išlaikęs tyrąją energiją. Tik mažai jo berandama. Nedideli tai gabalėliai, tačiau energniais tikslais, gydymti, vandeniui jis pats tinkamiausias. Tokį gali nešioti jūsų mažyliai. Iš jo pagamintas papuošalas bus šiltas ir be galo jaukus. Juos gali nešioti visi, jaučiantys energiją, jos variacijas ar su ja dirbantys patys. Jis itin tinkamas meditacijai: dėkite ant širdies, kaklo ar adžnos čakros ar tiesiog laikykite rankoje. O gal pajūryje pavyks rasti mažyčių gabalėlių ir jums. Panaudokite juos smilkalams. Tiesiog uždekite tas kruopeles, subėrę į varinį ar molinį indelį – tegul sau rūksta, valydamos patalpą, kurioje padėtos...“ - pasakoja A.Ilgevičienė.

Astrologės teigimu, gintaras – tai išminčius, kuris neperša savęs niekam, tačiau ramiai ir tyliai būna su tais, kurie nuoširdžiai nori būti su juo ir mokytis jo ramybės, koncentracijos nesikoncentruojant, vidinės tylos, aiškumo ir tikrumo. Jis moko santarvės su visais, išlaikant savo esmę nepažeistą ir tvirtą. Jis moko atskirti savo įvaizdžius bei kaukes nuo Savęs tikrojo, proto bei pojūčių poreikius nuo sielos šauksmo. Jis skatina altruizmą, švelnumą, ramų ir tikrą pasitikėjimą savimi, gebėjimą spontaniškai pasielgti situacijose, kur anksčiau būdavo paklūstama įsikalbėtiems planams.

Gintaras veda per tikrumą ir natūralumą link Savęs. Tiems, kurie jau radę save, jis padeda tiesiog dar pilniau ir dar sąmoningiau daryti tai, ko darantysis negali nedaryti. Gintaro stiprybė ateina ne per baimę būti Savimi, o tiesiog esant.

Gintaras ramina ekscentriškumą, perdėtą atsakomybės jausmą ir padeda neprisiimti primetamų užduočių, įsipareigojimų ar svetimos atsakomybės. Jis skatina visokeriopą kūrybingumą. Emocingiems žmonėms jis ramina vidinį chaosą, nervingumą, irzlumą, pyktį, įtampą, atsiradusią iš prisigalvotų problemų, nuoskaudas, vienatvę, graužatį dėl to, ką galėjote padaryti, bet nepadarėte...

„Gintaras naudingas apėmus depresijai, ypač jei depresija susijusi su savęs nerealizacija arba tuo, kad kiti elgiasi ne pagal jūsų susikurtą scenarijų, o savaip, vadinasi, siekiu kontroliuoti kitų gyvenimus ar tiesiog situacijas, primesdamas savo poziciją kaip vienintelę teisingą. Geltonas gintaras padeda atsipalaiduoti tiems, kurie yra susikaustę arba savaip užspaudę save. Naudingas tiek užsispyrėliams (geltonas), tiek neturintiems savos (raudonas) pozicijos“, - sakė A.Ilgevičienė.

Tie, kurie naudojasi fengšui sistema, gintarą gali naudoti visokeriopai. Jį galima dėti į bet kurį kampą, kurio sferoje reikalingas apvalymas ir atsipalaidavimas. Jo dūmais galite apvalyti savo namus, kaip buvo kalbėta anksčiau.

Tiems, kurie yra judrūs ir kuriems trūksta stabilumo ir ramybės, gintaras labai tiks, nes įliedamas savo ramybę padės tapti patikimesniems sau ir kitiems.

Naudingas gintaras tiems, kurie negali išsilaisvinti iš nuoskaudų, ypač susijusių su tėvais ar protėviais, taip pat ir nešantiems protėvių karmos dalį. Jiems patartina gintarą nešioti kas savaitę perplaunant jį ir vieną naktį per savaitę palaikant jūros druskos vandenyje (1 arbatinis šaukštelis druskos stiklinei vandens).

Tinka visiems amžiams

Gintaras tinka bet kurio amžiaus, pradedant kūdikyste, baigiant gilia senatve, bet kurios profesijos ar tikėjimo žmogui. Mažus jis saugo nuo ligų ir nelaimių, apgaubdamas savo globėjišku šydu (geltonas, gelsvai balkšvas). Jis tinka ir tiems vaikams, kurie sunkiai kalba dėl patirto išgąsčio ar tiesiog reikalauja per daug dėmesio (geltonas). Jau nuo seno pajūrio motinos mažyliui, kuriam ima kaltis dantukai, duodavo griaužti ant siūlo užvertą geltono gintaro gabalą, kad dantukai būtų sveikesni ir pats jų dygimo procesas vyktų lengviau. Karolius nuo seno nešiojo turintieji strumą arba skydliaukės problemų.

Paaugliams jis ramina netikėtas temperamento išraiškas. Jiems jis itin naudingas, kai ateina aštrus savaip suprantamos saviraiškos poreikio periodas, ypač kai siekiama būti lyderiu bendraujant ar tiesiog bet kuriomis priemonėmis atkreipiant į save dėmesį (rudas, tamsiai geltonas, matinis, „senovinis“ - šiek tiek rausvai geltonas). Geltonas matinis gintaras padeda lengviau bendrauti tiems, kuriems žodis užstringa gerklėje, kai reikia ką pasakyti, nes jie dažniausiai jaučiasi netikę, o gal net atstumti.

Rudai geltonas matinis gintaras padės tiems, kurie, siekdami jau minėtos saviraiškos, kalba rėkiančiai su daugybe svetimžodžių, kad atrodytų „kietesni“. Geltonas gintaras naudingas ir tiems, kurie neturi užuojautos kitiems, yra šalti, pasipūtę. Vadinasi, bet kuriuo atveju gintaras naudingas visiems, kurie sunkiai mokosi bendravimo su kitais pamokas - jos iš tiesų yra daugiau nei 90 procentų žmonių dabartinės inkarnacijos tikroji užduotis. Tam itin tiks geltonas matinis gintaras.

Studentai gintarą galėtų nešioti poilsio metu (ne ruošdamiesi egzaminams), kad kokybiškiau atsipalaiduotų ir pailsėtų.

Verslininkai ir tie, kurie dirba organizacinį darbą, jį taip pat turėtų nešioti atostogų ar poilsio metu arba tada, kai patiria stresą. Jis tinka ir tiems, kurie patys pervargsta nuo savo judrumo.

Laisvos profesijos menininkai gali nešioti jį visada. Tai jų amuletas, kaip ir amonitai. Jis naudingas choristams, nes puikiai veikia kvėpavimo takus, padeda išvengti peršalimo ligų.

Tai galėtų būti ekologų ir žaliųjų amuletu, skatinančiu saugoti gamtą, Žemę, siekti visokeriopo natūralumo ir tikrumo. Jiems jis neš sėkmę jų darbuose.

Labai naudingas gintaras tiems, kurie nemoka atsipalaiduoti, todėl jaučia įtampą ir bijo išlįsti iš po savo susikurtų kaukių. Jiems naudingas gintaro masažas. Naudingi gintaro karoliai ar kartą per savaitę apdėjimas gintaru.

Vaistas nuo visų ligų

Gintarą senovėje naudojo nuo visų ligų. Dabar mes labiau įpratę taikyti jį skaudant gerklei (šiuo atveju reikėtų dėti ant kaklo jį nedelsiant, nes jei praleisite momentą,vėliau jau reikės kitų mineralų arba gydymo;geltonai balkšvas, matinis), plaučiams (žalsvas), širdžiai (geltonai raudonas peršviečiamas), skrandžiui (geltonas matinis), kepenims (geltonas matinis), kasai (geltonas matinis), blužniai (geltonas matinis), inkstams (žalias ar žaliai mėlynas), šlapimo pūslės uždegimams (rudas).

Buvo naudojami gintaro dūmai. Dar dabar pajūrio senolės, kai vaikui skauda ausį, uždega gintarėlius ir jų dūmus leidžia tiesiai į jos angą. Duodama kvėpuoti tais dūmais tiems, kurie vis serga peršalimo ligomis, tuberkulioze, plaučių ligomis, angina ir pan. Jie leidžiami į akis tiems, kurie skundžiasi regos sutrikimais.

Gintaro vanduo tiks visiems. Paimkite gaudyto gintaro gabalą ir dėkite į puodynę su geriamuoju nevirintu vandeniu. Gerkite, kaip tai darydavo senoliai. Šis vanduo apvalys ne tik jūsų subtiliąsias sistemas, vadinasi, energinius kūnus ir meridianus, bet ir atkurs kūno skysčių balansą, apvalys limfą (todėl itin tinka tiems, kurie turi problemų dėl limfmazgių), kvėpavimo takus, virškinimo ir išskyrimo sistemą, stiprins širdį ir reguliuos kraujospūdį. Labai gerai veikia endokrininę sistemą, valo kepenis, todėl patariamas diabetikams. Jo, kiek atskiesto, galima duoti net vaikams, kai jiems pučia pilvelį ar nevirškina, ypač jei jie alergiški. Šiuo vandeniu galite purkšti savo ar ligonio aurą bei visą kūną, kambarius, gėles, net naminius gyvūnėlius.

Puikiai tinka odai. Alergija ar odos ligomis sergantiems naudingos gintaro eliksyro ir žolelių vonios, į kurias dar galima įberti rupios druskos. Moterys gali pasigaminti kosmetinių ledukų (Mėnuliui esant Vėžyje arba per pilnatį į stiklinę šaltinio vandens su puse nubraukto šaukštelio rupios druskos įdėkite gaudyto gintaro gabalėlį ir pastatykite tą stiklinę rytų pusėje iš vakaro ant palangės arba balkone. Ryte gautą vandenėlį išpilstykite į formeles ir naudokite pagal paskirtį). Gintaras lygina, skaidrina ir šviežina odą, o druska ją valo. Tokiu būdu patirsite dvigubą efektą natūraliausiomis priemonėmis. Kartkartėmis galite palepinti odą ir savo susirinktų vaistažolių ledukais ar tiesiog praustis jų arbatomis.Tad moterys, kurios nori, kad jų oda ilgai būtų lygi ir graži, dar galėtų nešioti baltai geltono gintaro karolius.

Sergantys radikulitu gali patys pasigaminti gintaro diržą ir apsijuosti juo. Tam tikslui į medvilninę ar švelnaus lino medžiagą reikia įsiūti mažyčių gintaro gabalėlių (ne miltelių), kurių galima nesunkiai nusipirkti. Negailėkite, įsiūkite daugiau, greičiau pajusite efektą. Tą patį diržą galėsite panaudoti, jei skaudės galvą, apsijuosdami juo galvą. Tai gali daryti ir tie, kurie skundžiasi kelių ar sąnarių skausmu. Jei skauda plaučius, sunku kvėpuoti, sergate astma, pasisiūkite plokščią gintaro pagalvėlę ir dėkite po nugara, tuo pat metu nešiokite ir gintaro karolius.

Geriausiai gintarą būtų rėminti į varį, žalvarį arba bronzą, kaip darydavo mūsų senoliai. Jis nešiojamas ant bevardžio reikalingos rankos piršto. Idealiai veikia karoliai ar pakabutis ant reikiamos vietos (priklausomai nuo to, ką norite veikti). Gerai ir auskarai. Jei skundžiatės sąnarių skausmais, artritu, galite nešioti apyrankes tiek ant rankų, tiek ant kojų.

(fone) Spalvos ir jų paskirtis

Gintaras turi ganėtinai platų spalvų spektrą. Spalvos savaime suteikia jam dar didesnę ir poveikių įvairovę.

Baltas gintaras suteikia vidinio stabilumo, išlaiko lengvumą, padeda įgyti visuomenės palankumą. Jis savaime ramina ir moko, kad viskas ateina ramiai ir kryptingai dirbant. Ypač tinka tiems, kurie stengiasi laikytis tradicijų savo šeimoje ar net dirba Tėvynės labui. Tai kilmingų savo siela žmonių amuletas. Gerai veikia smegenis, nervų ir endokrininę sistemą, limfą ir širdį.

Geltonas gintaras padeda rasti aukso vidurį, atsipalaiduoti, pailsėti, ramina. Itin naudingas tiems, kurie turi problemų bendraujant su kitais arba jų darbas susijęs su komunikacija. Tai vienas puikiausių gydymo akmenų, jo savybės anksčiau jau buvo aprašytos. Jis gali būti naudojamas įvairioms reikmėms. Itin gerai kvėpavimo takams, plaučiams, endokrininei sistemai, odai, ausims, akims ir t. t.

Raudonas gintaras paskatins nuosaikų aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, skatins siekti užsibrėžtų tikslų. Gerai meilei. Ši gintaro rūšis gali praversti visuomeniškai aktyviems žmonėms, siekiantiems įgyvendinti realius norus ir planus. Tinka nuo vyriškų lyties organų ligų ir sutrikimų.

Žalias gintaras skatina meilę gamtai, padeda pažinti augmenijos pasaulį. Naudingas tiems, kurie bijo bendrauti su kitais, manydami esą neverti, todėl mieliau bendrauja su gamta nei su žmonėmis. Ypač gerai žolininkams ir gyduoliams. Gerai širdžiai, plaučiams, inkstams.

Mėlynas gintaras skatina platesnį supratimą, padeda priimti ir kito poziciją, neperšant savosios. Jis padeda protą paversti išmintimi. Naudingas visiems, kurie linkę į filosofiją, dvasios ieškojimus. Padeda nebūti fanatikais, tačiau turėti savo poziciją ir sugebėti ją apginti, jei to reikia. Tinka rašytojams, režisieriams, kompozitoriams ir dainininkams, besisemiantiems įkvėpimo iš savo šalies dvasios lobių, filosofams, iškiliems mokytojams ir dėstytojams. Gerai veikia kvėpavimo takus.

Rudas gintaras ramina pyktį, agresiją, nepasitenkinimą viskuo, pavydą, kerštą, piktas nuoskaudas. Tinka tiems, kurie nežino, kur dėti savo energiją, arba atvirkščiai laiko ją užspaudę, kurių emocijų skalė greitai šokinėja aukštyn žemyn. Valo išskyrimo sistemą, ramina šlapimo pūslės uždegimus. Labai gerai dėti jį prie II čakros nugaros srityje, ypač jei ten jaučiami skausmai ar įtampa.

Juodas gintaras tinka tiems, kuriems reikalingas susikaupimas ir koncentracija į konkrečius tikslus. Naudingas stuburui (galima tiesiog švelniai juo masažuoti kylant nugaros srityje nuo apačios į viršų, vis sustojant ten, kur skauda ar jaučiasi nors kokie pojūčiai ilgiau, jį kiek paspaudžiant). Juo galima masažuoti kojų pėdas.

(fone) Gintaro valymas

Gintarą nėra lengva išvalyti, nes jis greitai viską sugeria į save. Pirmiausia nuplaukite jį po tekančiu kiek drungnu vandeniu. Tada įdėkite į stiklinę šaltinio vandens su šaukšteliu jūros druskos (nedažytos ir ne kosmetinės). Taip palaikykite šešias valandas ar net dvylika, jei jis sugėrė daugiau arba senai nebuvo valytas. Tada išimkite, vėl nuplaukite.

Kartą per mėnesį reikėtų įkrauti jį (antroje Mėnulio fazėje), paliekant nakčiai ir dienai atvirame ore arba bent jau ant palangės. Jei gintarą gavote kaip palikimą, valymo procesas gali užtrukti. Šiuo atveju galite palaikyti šį gintarą tiesiog kiek įkasę į vandens telkinio pakrantę (upė, ežeras, tvenkinys ir pan.) atostogaudami. Laikyti šitaip gali tekti nuo paros iki dvylikos parų. Po to nuplaukite ir padėkite tiesiog ant smėlio lauke (jei galite) ar balkone (papylę smėlio) ar ant akmenų. Laikyti gali tekti nuo trijų parų iki pusės mėnesio.

Citata: Gintaras – tai išminčius, kuris neperša savęs niekam, tačiau ramiai ir tyliai būna su tais, kurie nuoširdžiai nori būti su juo ir mokytis jo ramybės, koncentracijos nesikoncentruojant, vidinės tylos, aiškumo ir tikrumo.

ŠIS BEI TAS APIE G I N T A R Ą

Gydymas gintaru yra žinomas tūkstantmečiais, ir tai yra rimtas pagrindas tikėti jo galia.
Gydymui labiau tinka nešlifuotas, neapdorotas, natūralus gintaras, nes pakitus struktūrai mažėja jo energetines galios.

Susirask savo gintarą! Jį turėtum atpažinti iš teigiamo šio saulėto lašelio energetinio poveikio. Jis tau turi būti gražus.
Nuo sąlyčio su kūno išskiriamais riebalais, kremais, prakaitu ir dulkėmis gintaras apsineša. Nešvarumai slopina jo energija ir pralaidumą. Jeigu gintaras nebespindi, palaikyk ji 10min. šiltame, švariame vandenyje, po to nušveisk minkštu šepetėliu, nuskalauk po tekančio vandens srove, nusausink rankšluosčiu ir nupoliruok vilnonio arba šilkinio audinio skiaute -taip pakrausi gintarą nauja energija. Kad gintaras neprarastu savo galiu, nelaikyk jo šalia kompiuterio, mobiliojo telefono, mikrobangų krosneles. Neskolink savo gintaro kitiems, kad neperimtu svetimos energijos.
Mūsų protėviai gintaro miltelius maišė su įvairiais ekstraktais , tepalais, kurios tepė ant odos, darė klizmas, gere kaip vaistus. Gintaro rūgštį naudojo kaip gamtini biostimuliatorių, skatinanti audinių atsinaujinimą ir organizmo gijimą .Gintaro ekstraktas naudojamas kaip efektyvi priemonė nuo skausmo bei peršalimo ligų.
Degant gintarui, kyla tiršti dūmai. Senieji žyniai jais gydė kosulį, smilkė patalpas, kuriose buvo gydomi ligoniai. Aromatinius dūmus naudojo religinėse apeigose ir magiškuose ritualuose, kad sukurtu ypatinga atmosferą, skleistu ramybe ir gera nuotaika.
Ištirta, kad aplikacija-efektyviausias gintaro terapijos būdas. Mūsų kūne yra 360 biologiškai aktyviu tašku, atsakingu už konkrečias vidaus organu sistemas. Ant aktyvių taškų uždėti gintaro gabaliukai spinduliuoja energija ir dirgina juos. Kartais labiau tinka akupresūra-aktyviuju tašku masažas gintaro gabaliukais. Be to,efektyvu tiesiog uždėti gintaro ant skaudamos vietos .Senieji žyniai mane, kad tokiu būdu gintaras ištraukia visas ligas, o pats tampa sunkus ir nešvarus.
Gintara naudojo egzemoms, alergijos sukeltiems uždegimams, skydliaukės, akių ligoms gydyti.
Milijono metu senumo gamtos produkto, susidariusio iš sukietėjusiu pušu saku, gydomoji galia pagrista ir mokslu. Terapini poveiki mokslininkai aiškina gintaro magnetinėmis savybėmis - gintaras sugeba ,,pasikrauti" ir ,,praleisti" energija. Jis veikia kaip magnetas, stiprindamas arba mažindamas organizmo vidinio magnetinio lauko spinduliavimą. Gintaro biostimuliacija skatina hormonu gamyba, o šie aktyvina kraujo tiekimą nesveikiems organams, taip palengvinamas jų gijimas. Reguliarios gintaro aplikacijos mažina, o lengviasniais atvejais net visai numalšina nugaros, galvos, raumenų, dantų, pilvo, menstruacijų sukeltus ar nuo per didelio fizinio krūvio atsiradusius skausmus. Kartais gydant gintaru, galima perpus sumažinti įprastai vartojamu vaistu kiekį. Manoma, kad gintaras palengvina gimdymą,apsaugo motiną ir vaiką nuo ligų ir kitokių bėdų.
Gintaro miltelių paslaptį atskleidė rusu mokslininkai,l aboratoriniu tyrimu metu radę gintaro rūgštį - natūralia medžiagą, kuri stiprina organizmą ir mažina kenksmingų aplinkos veiksnių įtaką. Vokiečiu psichoterapeutai mano, kad gintaras gali teigiamai veikti ir žmogaus psichika.
Ilgaamžis gintaras ramina, saugo, primena vaikystes ir laimes akimirkas. Gintaras skatina savisaugos instinktą, spinduliuoja saules energija, šilumą, nuramina, nuima stresą, suteikia naujų jėgų, tikėjimo, vilties. Gali slopinti baimę ir depresiją. Žmogų gerai nuteikia ir vaikščiojimas pajūriu, ieškant gintaro. Paties rastas gintaras - kaip maža saulutė, galinti sušildyt, sukelti geras emocijas.

IŠBANDYK
Jei skauda galva,uzuot gerusi toblete mazu gintaro gabaliuku laengvai pamasazuok smilkinius.
Jei pavargo akys ,idemiai ziurek i gintara,nenukreipdama nuo jo zvilgsnio.Kartu tai bus ir gera meditacija,palengvinanti mastyma.
Gintara pasidejusi po ciuziniu,atsikratysi kamuojancios nemigos,streso.
Didelius spuogus,skausmingas votis galima gydyti ant tu vietu uzdedant gintaro.
Jei jauti nuovargi,palaikyk delne gintaro gabaleli.Jis palaengvina savijauta turint sirdies negaliu,o issekus padeda atstatyti jegas.
Susirgusi gerkles uzdegimu pridek gintaro prie skaudamu vietu,apvyniok kakla skarele it taip pabuk 20min.
Jeigu apbejoji savo jegomis nesiok gintaro papuosalus.
Gintaro spalva issklaido abejones,itarimus,skatina protine ir dvasine veikla.
Gintaro karoliu skleidziami impulsai masazuoja,veikia kaip akupresura.
Daromi veido,kaklo ir iskirpties msazai gintaro lasdelemis.Vienas gygomasis kursas (7-10 kartu)suaktyvina kraujo apytaka ir audiniu atsinaujinima,gerina odos elstinguma,grazina spalva,lygina smulkiasias rauksles,svelnina giliasias.

TIK ATMINK Gintaras-ne panaceja.Jis gali tik lengvinti ligu simptomus,taciau nepanaikina priezasties.

Antikiniame pasaulyje gintaras buvo aukso vertes.Juo puosdavo valdovu sostus ir karunas Egipte,Asirijoje ir Romos imperijoje.Gintaro savybe skleisti energija labai vertino romenu daktaras Avicena,uzrases apie pussimti gydomuju receptu su gintaru.Japonu imperatoriai labiausisi vertino raudonaji gintara,skatinanti kraujo atsinaujinima.Rytu salyse gydymui naudojo baltaji gintara,vertingiausi buvo zalsvo atspalvio bei su vabzdziu fosilijomis.
Viduramziais gintaras tapo panaceja nuo visu ligu.Jam priskirtos magiskos galios,todel si akmeni nesiojo kaip talismana.Manyta,kad gintaras saugojo nuo piktos akies,blogos energijos,tausojo nesiotojo sveikata.
Musu dienomis gintaras asocijuojasi su papuosalais.Dar jis vadinamas ugnies ir meiles akmeniu,gydanciu uzgautas sirdis,padedanciu suvilioti mylimaji,uzkurti meiles liepsna.

PATIRKIME GAIVINANTĮ GINTARINIO KONTAKTO ĮSPŪDĮ –
SUSILIESIME SU ŠVIESIUOJU GAMTOS ATSPINDŽIU,
NEŠANČIU MUMS RELIKTINĖS INFORMACIJOS ENERGIJĄ
KŪNUI IR DVASIAI ATSINAUJINTI.
Kokį kosmetinį-gydomąjį namų produktą galime sukurti iš 1 valgomojo šaukšto
gintaro miltelių (pudros)?:

1. “Gintarinis-žolinis” šventinis šeimos ar bendruomenės apsirūkymo ritualas senąja tradicija: gintarą sumaišyk su kadagio žaluma ir sausom uogom, šalavijo stiebu ir smėlyninio šlamučio žiedynais. Uždek vaško žvakyle ar ant varinės lėkštutės. Degantį žvakylą perduok iš rankų į rankas ir bendrumo jausmas niekad neužges…
2. “GINTARINĖ VANTA”: išplak gintaro pudrą stiklinėje didžiosios ugniažolės ar kaštono žiedų laktobakterinio enzimo ir pirtyje žaižaruojančia substancija apipurkšk darbui paruoštą vantą. Per odą įsisavinsi ne tik gamtinę gintarinę dovaną, bet netikėtai gausi ir enziminį-probiotinį pastiprinimą Geltonojo plakalo išpurškimui iš purkštuvėlio užteks 4-5 vantoms…
3. “GINTARINĖ PĖDA”: pasidaryk iš pudros su stikline aliejaus gintarinį eliksyrą blauzdų ir pėdų sutepimui ar kompresams. Dar geriau, jei pasistengsi sukurti multikompoziciją su bičių vašku ir pikiu, eteriniais arbatmedžio ar kėnio aliejais. Savo kojoms suteiksi tikrą palaimą ir atgaivą, kuri labai reikalinga daug keliaujant, slidinėjant ar patyrus statinę apkrovą savo galūnėms. Nepamainomas liejinys pėdų masažui ir refleksoterapijai, rūpinantis kojų venų sveikumu ir efektyvia venine-limfine cirkuliacija…
4. “Gintarinė PELENĖS kojinė”: tai sausų miltelių mišinio aplikacija ant kojos sandarioje kojinėje. Niekas greičiau negali padėti, kaip pats sau, kai kojos nuvargusios, blauzdos švininės ir guzuotos, Achilo sausgyslė nebeatlaiko, o pėdos nutrintos ir skaudžios. Mišinį pasidaryk pagal individualias reikmes Populiarus receptas: lygiomis dalimis su gintaro pudra maišyk vaistingųjų augalų pelenus, sumaltas ožragės sėklas, vaistinės taukės, vaistinės dirvuolės ar agurklės lapų miltelius, smulkinta jūros druska ir geriamąja soda. “Pelenės kojinės” procedūra bus veiksmingesnė po vonelių. Analogiška procedūra tiks nuvargusioms, suskirdusioms ir nuospaudų pažeistoms plaštakoms. Tokiai procedūrai prireiks pirštinės. Procedūros trukmė individuali – nuo 2 iki 6 val.
5. “Sausas gintarinis kūno prausimas-šveitimas”:galima vien gintaro pudra, o geriau mišiniu su labai smulkiais vaistingųjų augalų pelenais, jūros druska, kraujažolių žiedų dulkėmis ar pelkinės sidabražolės lapų milteliais. Sausas kūno prausimas tiks ir galvai, jei norėsite padėti smegenų kraujotakai, kaklo lankstumui, plaukų folikulams. Tik nepersistenkite ir per daug neįsijauskite, jei žadate mėgautis karštomis pirties procedūromis. Neperženkite odos hiperemijos (įraudimo) pusiausvyros. Tinkamai vertinkite savo odos jautrumą. Atlikite jautrumo testą riešo odoje, prieš panirdami į sauso gintarinio prausimosi bangas…
6. “GINTARINĖ BANGA” – vonios procedūra: šilta ar karšta, 20-30 min. trukmės, visam kūnui ar sėdima. Šarminė kompozicija su silicį kaupiančių augalų pelenais ir geriamąja soda-jūros druska. Enziminė – su laktobakteriniais ugniažolės ar kt. raugais ir jūros druska. Patirsite nenusakomą jausmą, jei po vonios nenusiskalausite “gintarinės bangos” ir keletą valandų praleisite įsisupę į lininį apsiaustą ar kokono poza paklodėje.

2009 m. kovo 4 d. Informaciją gamtinės kosmetikos-medicinos mėgėjams paruošė
ir Labdaros vakare Eugenijai Šimkūnaitei pagerbti pristatė: Jonas SKONSMANAS

---

INFORMACIJA GINTARO TERAPIJAI
Pagal Europos Komisijos Direktyvą Cas 9000-02-6 Einecs 232-520-0
M 60 iš 2009 m. vasario 4 d.
INCI pavadinimas : Gintaro milteliai
Aprašymas: gintaro milteliai yra fosiliniai sakai, gauti iš pušies medžio Pinus succinifera.

Kosmetinių savybių funkcijų aprašymas (sutrumpinta):

1. Abrazyvinė – nuo visų kūno paviršių mechaniškai pašalina medžiagas, valo dantis ir suteikia jiems blizgesį;
2. Absorbuojanti – gerina kitų medžiagų tirpumą vandenyje ir aliejuose;
3. Prieš pleiskanojimą – tinka kontroliuoti pleiskanų atsiradimą;
4. Antimikrobinė – padeda kontroliuoti mikroorganizmų augimą ant odos;
5. Antioksidantinė – oksidacijos ir apkartimo reakcijų inhibitorius;
6. Antoperspirantas – mažina prakaitavimą;
7. Antiseborėjinis – padeda kontroliuoti seborėjos pasireiškimą;
8. Antistatinis – mažina kūno paviršių statinį elektriškumą;
9. Astringentinis – sutraukia odą;
10. Surišanti – gerina kosmetinių ingredientų sukibimą;
11. Balinanti – šviesina nagus ir odą;
12. Buferinė – stabilizuoja kosmetinių produktų pH;
13. Chelatinė – metalų jonams kosmetikoje suteikia stabilumą;
14. Švarinanti – padeda kūno paviršių palaikyti švarų;
15. Kosmetinis dažas –kosmetikai suteikia spalvą ir odai atspalvį;
16. Denatūruojanti – daugiausia dedama į kosmetiką su etilo alkoholiu; suteikia malonų kvapą ie egzotiškumą;
17. Dezodoruojanti - mažina ar užtrina nepatinkamus kūno kvapus;
18. Emolentinė – minkština ir lygina odą;
19. Emulsifikuojanti – įgalina susilieti netirpiems substancijoms (mažina paviršių įtampą);
20. Palaiko putojimą:apimtį, tekstūrą ir stabilumą;
21. Gelių formavimas: plaukų kondicionavimui;
22. Plaukų dažymas ir fiksavimas;
23. Humektantinės - sulaiko ir išlaiko drėgmę;
24. Hidrotropinės – pagerina blogai vandenyje tirpstančių medžiagų tirpumą;
25. Keratolitinė – eliminuoja negyvas ląsteles nuo stratum corneum;
26. Drėkinamoji – drėkina odą, ją minkština ir lygina;
27. Gerina nagų kosmetinę charakteristiką;
28. Burnos kosmetinei priežiūrai – efektyviai valo, dezodoruoja ir saugo burnos ertmę;
29. Natūralus konservantas – apsaugo kosmetikos produktus nuo mikrobinio gedimo;
30. Kitos: nuriebalina plaukus ir odos paviršių, gaivina odą, palaiko gerą odos būklę, saugo odą nuo išorinio poveikio, sulygina šiurkščias ir gruoblėtas raukšles, padeda palengvinti visos odos ir galvos srities odos diskomfortą, kosmetikos produktų formulėms suteikia stabilumą, lygų pasiskirstymą, odai ir plaukams suteikia gerovės jausmą, saugo odą nuo pragaištingo ultravioletinio spinduliavimo.
Iš oficialiai pripažintų gintaro miltelių ar pudros kosmetinių savybių kiekvienas savo kūno poreikiams gali susikurti reikalingas procedūras: viso kūno ir/ar galvos šveitimą, nuriebalinimą; kojų-rankų(nagų) voneles; sėdimąsias ar visam kūnui vonias, įmaišymas į dantų pastą ar šampūnus, masažai (viso kūno ar refleksoterapinis pėdų-plaštakų), multikompozicijų su kitomis gamtinėmis substancijomis kūrimas kūno priežiūrai ir probleminėms kūno dalims apgaubti.
Visiems, kurie domisi gintaro terapija, vertėtų susipažinti su senaisiais Avicenos receptais ir Renesanso epochos pasiekimais šioje srityje. Įdomūs ir vertingi yra ir patys naujausi rusų mokslininkų gintaro terapijos medicininiai vertinimai: ypač klizmos su gintaro tirpalais.
Lietuvių etnologinė liaudies medicina ir papročiai turėjo gražias tradicijas (kaip ir kai kurių kitų Europos tautų) gintaru apsmilkyti naujagimius (nuo ligų ir blogos akies), aprūkyti naujavedžius sutuoktuvių proga. Gintaras nuo neatmenamų laikų smilksta įvairių tautų ir religijų šventovėse.

The Origin of Baltic Amber

Baltic amber is mineral resin the age, of which is estimated on 40-50 million years. Originally it was thought that the resin-forming tree was the pine Pinus succinifera. At present the opinion, that the resin was given off by several sorts of the conifers at prevailing participation of one of them, becomes more and more general. Amber-resin-giving forests covered the area of today's Scandinavia and of the Baltic sea. From there resin was transported by a river, the mouth of which was situated opposite today's sea-coasts of the Baltic and gradually changed into amber.

• The greatest ledges of amber are situated along the coast from Chłapów to Sambian Peninsula. However it is not its only place of occurrence. In the period of glaciations secondary deposits of amber dispersed all over Poland come into being.
• Illustration represents:
  - sea borders - blue color,
  - land - dotted line,
  - hypothetical route of the river Eridan
  transporting amber in upper Eocene - red color.

Amber Quick Facts: Mythology & Symbolism of Amber

Quick Facts

• Amber stores static electricity, named elektron by the ancient Greeks. Elektron evolved into the English term "electricity."
• When rubbed, the gem attracts lint. Amber was used to remove lint by the Phoenicians & Etruscans & was therefore nicknamed "Straw Thief" in Turkey.
• Amber is the lightest weight & softest of all gems (a diamond is hardest). It is one of only a handful of gems of vegetative, not mineral, origin. The others are pearl, jet & coral.
• Amber is warm against the skin. In contrast, minerals and glass are heavier and cooler than room temperature. Stones like jade, lapis and turquoise feel cool or even cold to the touch, but amber feels warm. This, along with its obvious sunny colour, is why it is known as “sunshine” to Lithuanians.
• True amber is light enough to float in salt water, if not weighed down by other substances (like silver), but it won't float to the top, it floats like soap would in a bathtub. This quality probably helped in its discovery—inhabitants of the Baltic Sea area can still find raw amber washed up on the shore after storms.

Colors of Amber
Baltic amber appears in 256 identified shades—from a nearly black brownish-red, orange, green, yellow & cream to white and very rarely, even blue & tints of violet. Baltic Amber typically marketed as "blue amber" is heavily treated. Legitimate "blue" amber does occur but tends to be Dominican, not Baltic, in origin. You may learn more about blue amber & larimar from the Dominican Republic here: AmbericaWest on Blue Amber

The staggering variety of colour, varations in translucency & the fact that no two pieces are identical contribute greatly to the appeal of the gem.

Amber through the Ages
Neolithic
Because amber both contains plant & animal life, it was thought to be a vessel of eternal youth. Historically, amber is tied to preservation. Roman ladies of the court played with amber, holding it in their hands and stroking it, as contact with amber was thought to guarantee a youthful look. Amber has been located in Egyptian tombs, where it was probably used not as adornment, but rather as a powerful desiccant (preservative).

In Neolithic times, this “Gold of the North” served as a sacred symbol of the sun. Entrapped insects also led to the belief that pieces of amber are the resting places of departed souls.

The Slavic tribes thought amber magical because of its warm feel, its lightness and luster. Some believed amber was the petrified tears of gods.

In Lithuania, an amber necklace was placed around a child to prevent kidnapping. Amber extends general protection to the wearer, especially children. Beaded amber necklaces are still a traditional gift for a child.

In Latvia, bands of amber rings were used in wedding ceremonies to ensure an eternal bond. Today, amber represents renewed fidelity in marriage.

The Phoenicians, Etruscans and Romans believed amber warded off evil spirits.

China
The Chinese burned chunks of raw amber as a sign of their wealth. In addition, amber was thought to be associated with fiery dragon's blood.

Greece
In some Greek myths, amber represents the tears of Apollo's daughters (Apollo himself was the God of the Sun). Alternately, some Greeks believed amber was solidified sunshine, broken away from the heavens and sunk into the sea.

Priestesses wore beads of amber as a confirmation of the exalted energy stored in these beautiful stones.

In classical times, amber was once crushed and eaten with honey as a cure for headaches and toothaches. Amber beads were thought to protect the wearer from rheumatism, toothache, rickets and jaundice.

Rome
Amber was one of the reasons the Emperor Nero opened the trade routes with the Germanic tribes.

Famous for her beauty, Empress Poppaea, the wife of Emperor Nero, made amber so popular that women dyed their hair to match its color, described as amber.

Copernicus listed amber as an ingredient in his healing cordial.

Roman citizens carried amber beads in their hands to cool them during the summer heat (the slight scent of pine generated by rubbing the stone fought off other odors).

Roman women played with amber in the same way we might use a “worry-stone” today. This extended contact with amber was believed to promote a youthful look.

Amber amulets were worn to enhance fertility.

Gladiators sewed pieces of amber into their clothing for success in fighting.

Middle Ages
Extreme measures were taken to control the amber trade. Gallows were erected along the Baltic Sea to hang amber pirates.

The Celtic Sun God, Ambres, derives his name from the fossilized resin. Ancient Celtic amberworks created by Anglo-Saxons are famous for their beauty and fine craftsmanship.

Poland
In Pomerania, an amber necklace was a mandatory object for a bride—ideally, the largest bead should contain an inclusion (flora or fauna fossil).

Amber incense was burned in churches and amber was sometimes left on the collection plate in place of coins.

On St. John's Night, amber was thought to chase away evil spirits and was generally worn for protection.

Native American
Amber represents the East Wind, the wind of Grandfather Sun, creation and new beginnings—sunstone. In contrast, in Finland, amber is known as "sea-stone."

The Healing Properties of Amber
Amber acid is a bio-stimulant and has been used for ages to promote healing. Amber fights depression, and serves as a magnet to attract joy to the wearer.

Amber allows the body to heal by absorbing and transmuting negative energy into positive energy (ions). It is believed that wearing amber brings purification of mind, body and spirit.

New Age practitioners believe amber opens the 3rd Chakra (solar plexus). This is thought to provide mental clarity, balance moods & instill confidence in the wearer.

Amber, especially the inhalation of amber incense or vapors, has a long history of medicinal use. It was used well into the nineteenth century throughout Europe for medicinal purposes & is still used in Russia. It was said to protect one from ailments of the throat as well as a host of other maladies.

Symbolism of Amber
Amber was first worn as a talisman of good luck.

Amber serves as a symbol of renewal in marriage & continued fidelity. It also represents an everlasting bond of eternal love. In some cultures, it evokes eternal life & youth.

Amber is an alternate birthstone for November, replacing topaz.

Amber has always been association with good luck & general protection, particularly the ability to ward of the evil eye.

Amber is associated with the signs Leo and Aquarius.

In dreams, amber signifies a voyage.

Amber represents the tenth wedding anniversary.

Happy Hunting on your amber voyage!

By no means definitive... Amber has fascinated humans for thousands of years.
Helen Myths of Amber pendant intaglio

"Thousands of years ago people were fascinated by the extraordinary, inexplicable properties of the golden pebbles found on beaches and in coastal forests. The stone burnt when cast into the fire, exuding a pleasant resinous smell and aromatic smoke, and, when rubbed, attracted various small light items towards itself as if by magic.

The stone interior would often hide small undamaged plants and insects, which must also have found their way inside by magic. That sufficed to arouse the curiosity of primitive man, with admiration & respect for this unusual gem. It is no wonder man started attributing magical powers to amber."

—excerpt from The Great Book of Amber by Elzbieta Mierzwinska



A Brief History of Baltic Amber

Amber stirs the soul, delights the eye, warms the heart and excites the world's scientific imagination. Amber, an organic plastic, has the unique & singular ability to encompass and preserve the organic materials it encounters, like the the proverbial fly trapped in honey. Baltic amber is approximately 40-60 million years old and was held dear by many ancient cultures, treasured both for protective & decorative qualities. In modern western times, the movie Jurassic Park caused a surge of popular interest in this gemstone. However, amber has long commanded the hearts and minds of humans—in fact, it has commanded whole economies.

Inside the plant material and insects it has encapsulated, strands of DNA—life’s basic code—are also captured. This is why amber is often referred to as a “Window to the Past.”

Common inclusions are plant materials such as oak leaf remnants or tiny hairs from oak buds, pollens, spores, leaves, twigs and most famously of all—insects. At least 214 plant species have been identified through morphological analysis of amber. The scientific study of amber has yielded ounty of priceless data about the ancient world which but for the golden fist of amber's preservation would have been lost to the ages.

"I collect Baltic amber for its natural beauty & connection to the living world. Not having a scientific mind; I have no idea what the proper name is for this tiny creature; creatures I should say—for there are several.

Baltic Amber Fossil Inclusion Insect Specimen
I do know it is lovely & hope to have it made into a piece of jewelry someday. It resides in my private collection. It is very beautiful to hold in the palm of your hand & reflect upon the world before human came into existence."
—Andzia, Purchased in Gdansk, Poland, in the mid-nineties.



The Amber Road
The ancient amber trade routes brought faraway nations into contact with one another and served as a communications and trade hub. As a luxury item found only in a few widely dispersed areas, amber was one of the few products deemed worthy of transporting such long and arduous distances. From the Baltic Sea, down the Elbe River, and on to the Danube, one can trace the ancient amber trade routes.

the amber way or amber road
Amber was one of the first commercial products, and has been traded for centuries. It has been found in the form of pendants dating from the Paleolithic Era (c. 12,000 B.C.). Evidence of amber jeweller's workshops has been discovered by archeologists tied to the Neolithic period. It is during this time that caches of amber are also found embedded beneath the foundations of houses- possibly intended to ensure the good fortune of the occupants.

The ancient Amber Way led first from the North by water, from Jutland down the Elbe, from Western Pomerania down the Oder, to Bohemia, through Pomerania down the Vistula, and from the Samland Peninsula to the Black Sea Coast. Then, overland, through the Brenner Pass into Italy, the heart of the Roman Empire.

During the 1st-4th Centuries BC, it was the Celts who re-established what would have been even to them, much more ancient trade roads previously dominated by others, including the Phoenicians. Amber artefacts from various periods have been found in Mycenae shaft graves (Greece) as well as finds in Babylonia and Egypt (Tutenkhamen's tomb) & even in Brighton (UK) where a particularly famous amber cup from a burial mound is housed.

But in the 1st century AD, Rome was next in line to become the undisputed center of the amber industry.

The Romans used amber in a number of different objects, including coinage. They apparently valued amber even more than the fair-haired Baltic slaves, the harvesters of amber, whom often were taken back to Rome as well. Amber has been mentioned by Homer in the Odyssey, and It has been written by Pliny the Elder that the price of a small single piece of amber sculpture was worth more than a healthy slave.

We learn from the Great Book of Amber that in the time of Nero, an expedition was sent by Julianus to the Baltic Coast to procure amber. It was brought back in such abundance that the ' "stage set" for the fight [gladitorial] w[ere] based exclusively on amber. Even the ' "mesh" ' used for restraining wild animals and covering the podium had a piece of amber in every knot.' " —Pliny, Natrualis historia, XXXVII*

The Dark Ages descended and a period of great social unrest and migration began. By the 1100s, Gdansk served as the main center of amber production. The introduction of Christianity resulted in the popularization of the cross as an amber motif.

After the Teutonic Knights returned from the Crusades, in the latter part of 1200 A.D., they became absolute rulers of Prussia and the Baltic sources of amber, as well as the manufacture of amber objects—mostly religious objects such as Paternoster beads (Christian rosaries). The Knights ruled with an unyielding fist. Anyone caught with a piece of amber that was not part of a rosary was subject to severe punishment and, often, hanging. Art prints (lithographs) from that time commonly depict amber fisherman portrayed along with gallows, a grim warning to all who would appropriate amber for themselves.*

On my first trip thru Poland, I viewed the Marlbork Castle (one of the great castles of the Teutonic Knights) for the first time from a train window. I thought I was dreaming...crumbling walls, courtyards, turrets with banners flying, a moat...


I was fortunate enough to return a few years later.The amber collection in Malbork Castle has over 2,000 cataloged pieces & is eclectic—from ancient pieces made by man's early workings to contemporary work of amber artisans today.

Origins of Baltic Amber
About 45 million years ago, the territory of present central and northern Europe known as Fennoscandia was covered by a thick "amber forest" stretching from the Norwegian Coast to the Caspian Sea before the landmass separated into what we know as present day Europe.

Amber is not, as is commonly thought, pine sap, but rather amber is the vascular tisssue of the trees, exuded either during either injury or radical climate change. Scholars have recently put forth three species of still growing trees as candidates.* These are:

~ Agathis (aurakaria, Australia)
~ Cedrus atlantis (cedar, Atlas Mountains, North Africa)
~ Pseudolarix wheri (larch, Canada)

Scientists at the Polish Museum of Science speculate that reddish tints found in cherry amber are the resin of deciduous trees, such as cherry and plum trees.

The collective name used for these amber-producing trees is Pinus Succinifera, and they produced an unnaturally large secretion of resin.** This resin has undergone myriad physical and chemical processes through the eons, finally resulting in amber (succinit). Amber resins were first borne out to sea on freshwater rivers from mountainous regions of the amber forest, even whole damaged trunks due to temperature fluctuation were thus carried to sea.

It is known from inclusions in amber that the sub-tropical amber forest also included the following species of trees: palm trees, cypresses, magnolias, rhododendrons, tea shrubs, oaks, maples, horse-chestnuts, mistletoe & cinnamon trees as well as various kinds of heathers, heaths, mosses, lichens and fungi. The forest must have been unimaginably beautiful—it is suggested the Pinus Succinifera trees were similar to modern day sequoias. "Succinim" is Latin for juice, also meaning sap- later it came to mean amber.

Amber is one of the few precious substances on earth we consider a gem which is not of mineral origin. Diamonds, jet (both derived from various stages of coal) and amber are the only gems of vegetative origin. The valuation of any gemstone is tied directly to its rarity. The level of succinite contained in amber determines its quality. Baltic amber contains the highest level of succinic acid, thus Baltic amber is the most highly valued form of amber.

Please visit our Amber Reading Room for more articles & information about Baltic amber.

See also: Amber at the amazing, user edited encyclopedia Wikipedia

Gintaras - tas mažytis saulės gabalėlis. "Pastoge" 2008 "Respublikos" priedas

Lietuva – seniausias gintaro panaudojimo tradicijas turinti šalis. Deja, dabar vis populiarėjančioje pasaulio mineralų terapijoje gintarui dar nėra skiriamas jo vertas dėmesys, nes iš pirmo žvilgsnio lengva gintaro energija nesudomina daugelio tyrinėtojų, pripratusių prie kitų akmenų jėgos.
Virgaudas Gudas
Apie tikrąją gintaro jėgą ir gydomąsias savybes „Pastogei“ papasakojo Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ direktorė Audronė ILGEVIČIENĖ
Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G.Williamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. Sakaosta). Kita hipoteze bandoma pagrįsti lietuviška gintaro kilmė, siejant su žodžiu "ginti", nes nuo seno iš gintaro buvo gaminami apsauginiai amuletai, ginantys nuo ligų ir nelaimių.
Mena priešistorinius laikus
Baltijos gintaras, arba „Šiaurės auksas“, buvo pirmasis žmonijos brangakmenis. Archeologiniai gintaro radiniai rodo, kad Europoje gintaru buvo prekiaujama jau akmens amžiuje. Dar priešistoriniais laikais jis buvo naudojamas papuošalams ir kultiniams objektams gaminti. Iš jo buvo gaminami amuletai ir talismanai, smilkalai.
Graikijoje jis buvo vadinamas saulės akmeniu ir deginamas vietoj smilkalų. Iš jo buvo gaminamos taurės, puoštos auksu. Buvo manoma, kad į tokią taurę įpylus užnuodyto gėrimo gintaras patamsės. Kajus Plinijus vyresnysis rašė, kad skaidrusis – raudonos ir ypač aukso spalvos – gintaras romėnų buvo labai branginamas. O tokios rūšies gintaro (sukcinito) buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse. Jis mini Germanijos pajūrį, kuris iš tiesų, pasak tyrėjų, buvo senųjų aisčių pajūris.
Gintaro apyrankių buvo rasta ant vikingų skeletų rankų. Lietuvos pajūryje jis buvo naudojamas nuo neatmenamų laikų: juo puošėsi, gydėsi, naudojo šventajai ugniai sukurti, nešiojo kaip talismanus. Jis buvo moteriškos laimės ir taikos bei visokeriopos sveikatos šeimoje simbolis.
Dievų palaiminimas
Jau nuo tada, kai dabartinių lietuvių protėviai aisčiai (vėliau jie buvo pavadinti baltais) apsigyveno prie Baltijos jūros, kuri tada dosniai žėrė pakrantėmis gintarą, jis buvo pradėtas savaip taikyti. Jūros, kurią aisčiai garbino kaip dievybę, dovanotas gintaras jiems buvo šventas, todėl tik gimusiam kūdikiui virš lovelės būdavo kabinamas gintaro gabalėlis, kaip jūros ir saulės dievų palaiminimas bei apsauga nuo blogų dvasių. Vėliau tą gintarą augančiam vaikui užrišdavo ant kaklo kaip amuletą. Laikui bėgant, kiekviena šeima susikūrė savo tradicijas, kaip tas gintaras turi atrodyti, todėl jis buvo ir savaip drožinėjamas ir aptaisomas. Jokie namai neapsiėjo be gintaro, kuris padėdavo juos saugoti ir palaikyti gražius santykius šeimose.
Vestuvių proga jaunikis pats pririnkdavo nuotakai gintarų, jie pradžioje būdavo tiesiog suveriami ant virvutės, o laikui bėgant, atsiradus galimybių, buvo vis subtiliau įtaisomi, kad moteris galėtų jais pasipuošti. Juos uždėdavo žynys ritualo metu. Šie gintarai turėjo pasirūpinti tuo, kad moteris mylėtų savo vyrą ir jo gimines kaip savus, gimdytų jam sveikus vaikus, būtų išmintinga, sveika ir gera šeimininkė, šeimos židinio kurstytoja. Moteriai paprastai būdavo dovanojami šviesūs gintarai: ypač būdavo vertinami balti arba baltai gelsvi.
Vyrui nuotaka surinkdavo arba kitaip parūpindavo raudonojo gintaro amuletą. Jis turėdavo suteikti vyrui poreikį rūpintis savo šeima, moterimi ir šalimi, ginti juos, jei tik to reikia, sugebėjimą pradėti gražius ir sveikus vaikus, ryžto sprendžiant šeimai ar šaliai svarbius klausimus.
Saulės gabalėlis
Gintaras - mažytis saulės gabalėlis, todėl jo jėga didžiulė. Jis gali padėti žmogui bet kurioje situacijoje, apsaugodamas jį savo lauku. Jo apsauginis laukas dirba jau prieš neigiamoms įtakoms papuolant į šeimininko lauką. Jis suteikia pasitikėjimo savimi, sustiprina energinį lauką. Jei gintaras iš tiesų pradeda veikti, jis ištraukia savo šeimininką net iš beviltiškų situacijų. Tačiau labai svarbu teisingai koncentruoti savo mintis, nes jei gintaro šeimininkas turės per daug norų, gintaro energija išsibarstys ir jo pagalbos jis nepajus. Gintaras gerai veikia sveikatą ir bendrą energetiką. Tam patartina jį palaikyti po 7-10 min. prie kiekvienos čakros. Paskui akmenį būtina apvalyti. Jei šeimininkui gresia pavojus, gintare gali atsirasti įtrūkimų arba burbuliukų.
Gintaro poveikio platumos
Kiekvienas mineralas turi savo pagrindinę temą ir aiškią funkciją joje. Gintaro tema – apvalymas. Funkcija – apvalyti nuo viso to, kas nėra natūralu.
Todėl gintarą vis labiau pamėgsta žmonės, propaguojantys sveiką ir ekologišką gyvenseną.
Gintaras – energetiškai be galo lengvas. Jo lengvumas natūralus ir plastiškas, švelniai apsupantis ir liūliuojantis žmogų kaip rami jūra. Žmogui, kuris jau yra prasivalęs, jis padeda virsti lašeliu jūroje, smiltele pajūryje: viskuo ir niekuo. Taip ateina „gintarinis apsivalymas“. Dar aiškiau nei paprastai ir plačiau, nei gali suprasti protas, atsiveria visa kūrinijos didybė ir mastai, kartu jaučiantis jos dalimi ir pajuntant begalinį vientisumą su ja visa.
Toks žmogus pasijunta mažyčiu krisleliu, kuriame nėra jokių norų ir siekių, jokių ydų ir jokių stiprybių, kartu pasijusdamas visu didžiuliu kūrinijos kūnu, kuriame telpa ir kosmosas, ir Žemė, ir akmenys, ir augalija, ir gyvūnai, ir kiti žmonės, kaip, beje, ir visi pasauliai su jų nematomais gyventojais. Jis tampa vienu metu ir žeme, ir oru, ir vandeniu, ir ugnimi. Tas supratimas ateina lengvai ir natūraliai, jame tiesiog savaime liekant. Tokios sąmonės žmogus gali panaudoti gintarą įvairiapusiškai. Taip ir darė senieji aisčių žyniai bei kitų kraštų plačios sąmonės šamanai.
Tik nuo konkretaus žmogaus vidinio apsivalymo priklauso, kaip giliai jis visu tuo taps. Tačiau bet kuriuo atveju gintaras lengvai ir paprastai tirpina pyktį, pavydą, vertinimus, skirstymus. Jis skatina žmogų tapti amorfinį, nes tokią struktūrą turi pats. Jei tai pavyks, aiškiai suprasite, kad amorfinėje struktūroje telpa visos kitos struktūros, kad joje ištirpsta visos mąstymo formos. Lieka tik vienas žinojimas: esu čia ir darau tai, ką turiu daryti dabar – vakar jau buvo, todėl tai, ką vakar savo mintimis, žodžiais ir darbais sukūriau, turiu šiandien, o rytojų kuriu šiandien, nes rytojus rytoj irgi bus šiandien...
Kiti mineralai ir organinės medžiagos veda į tai per vidinių problemų pamatymą ar net išbandymus, o gintaras daro tai savaime tam, kuris jau priartėjo prie to pats. Tam, kuriam dar sunku suprasti tai, kas čia rašoma, gintaras, sušildo širdį, nuramina nervų sistemą, apvalo mintis ir emocijas. Tada žmogus tiesiog maloniai ir jaukiai jaučiasi.
Dvasia atbudusio žmogaus rankose jis pabunda tuoj pat, įliedamas jam dar daugiau pilnatvės, vidinio saulėtumo, kūrybinio įkvėpimo, proto ramybės. Jis padeda neskubant priiminėti sprendimus, lyg savaime gimstančius jį nešiojančiojo centre, neprisiimti kažkieno primetamų įsipareigojimų, užduočių, įperšamų pažadų, vadinasi, skatina elgtis taip, kaip reikia dabar. Jis nuveda ten, kur jo šeimininkas turi dabar būti, ir atveria tai, ką jam jau galima atverti. Jis suteikia galimybę pailsėti ir nepertempti nervų sistemos. Ramina perdėtą atsakomybės jausmą ir norą viską kontroliuoti.
Tiems, kuriuos gintaras myli ir globoja, jis traukia sveikatą, ilgaamžiškumą, sėkmę šeimoje ir kasdienybės reikaluose bei nuolatinę, bet saikingą gerovę. O myli jis nuoširdžius, tyrus, ramius, natūralius žmones, kurie, kaip ir jis pats, nesiekia atrodyti išskirtiniai, o tyliai, ramiai daro savo darbą, kad ir koks jis būtų – valstybės žmogaus ar žemdirbio.
Todėl gintaro žmogus pamažu neišvengiamai natūralėja pats. Tas natūralumas atsiranda ne tik jame, jo elgesyje, tačiau ir jo aplinkoje bei, žinoma, darbuose. Todėl gintaro plukdoma sėkmė ir yra savaiminė, natūrali: dėl jos nekovojama. Ji tiesiog ateina nuosekliai ir sąmoningai dirbant.
Jis akmuo tų, kurių profesija laisva – menininkų, tautodailininkų, ypač dirbančių su medžiu, akmenėliais, siūlais, medžiagomis ir pan. Jis labai tinka Baltijos jūros regiono istorikams, archeologams ir visiems, kurie vienaip ar kitaip dirba su praeities tradicijomis. Jis daug atvers rašytojams, norintiems atspindėti Lietuvos istoriją ar tiesiog savo šalies senas tradicijas, režisieriams, siekiantiems savo kūriniuose daryti tą patį.
Tad gintarą dar galima vadinti pagalbininku tiems, kurie siekia vienaip ar kitaip išsaugoti tradicijas.
(fone) Gintaro spalvos
Gintaras baltų žyniams asocijavosi su saule, paskendusia jūroje. Jie sakydavo, kad kai saulė leidžiasi ir dangus yra be galo tyras ir vaiskus, gimsta baltas arba gelsvas peršviečiamas gintaras. Jį laimina pati saulė, todėl jis neša gėrį, džiaugsmą, pilnatvę ir sėkmę. Todėl jį turi nešioti šalies vadovai ir kilmingieji.
Kai saulei leidžiantis dangus yra kiek padūmavęs, gimsta netyras, tačiau geltonas gintaras. Jis neša supratimą, sveikatą ir apsaugą. Jį turi nešioti vaikai ir moterys, be to, jis labai gerai tinka gydymui.
Kai saulei leidžiantis danguje debesys nusidažo raudonai, gimsta raudonas gintaras. Jis suteikia drąsos, ryžto ir sėkmės aukojantis dėl kitų. Jį turėtų nešioti kariai ir kiti narsūs vyrai.
Kai saulei leidžiantis danguje išryškėja debesų kryžiai, gimsta mėlynas gintaras. Jis atveria žinojimą, supratimą ir sugebėjimą padėti kitiems. Jį gali nešioti žyniai ir visi, kurių darbas – savo supratimu ir žiniomis padėti kitiems.
Kai danguje matyti balti plunksniniai debesėliai, sumišę su kryžiais, gimsta itin vertingas mėlynai baltas gintaras. Tai dieviškosios išminties ir dievų malonių gintaras. Jį gali nešioti vyriausieji žyniai, kurie moka savo išmintį pritaikyti ir kurie negaili perduoti dievų malonių žmonėms ir šaliai.
Kai dangų gaubia pilki, sunkūs debesys, gimsta rudas gintaras. Šis gintaras tinka sunkioms ligoms gydyti, ypač kai žmogus nebegali savęs valdyti. Jį gali nešioti tie, kurie bijo tamsos ir blogų dvasių arba tos dvasios yra apsigyvenusios jame.
Kai dangų dengia juodi, sunkūs debesys ir saulės net nematyti, gimsta juodasis gintaras. Jis tinka palydėti į protėvių pasaulius. Jis nenešiojamas, o uždedamas ant mirusiojo krūtinės, kad gražiai ir tiesiai nuvestų į atsivėrusią nežemišką šviesą. Su juo jis ir sudeginamas.
(fone)Mineralogija
Gintaras nėra mineralas. Tai fosiliniai sakai, randami Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse. Pasaulyje randama apie 150 fosilinių sakų rūšių. Anksčiau mokslininkai gintaro išskirtinumu laikė jo gebėjimą degti. Vėliau – augalinę kilmę. Šiais laikais tarp mokslininkų sutarta gintaru vadinti tuos fosilinius sakus, kurie turi gintaro (arba sukcinitinės) rūgšties. Šis gintaras susiformavo iš tam tikros pušų rūšies, vadinamos Pinus succinifera, ir vadinamas sukcinitu. Jo sudėtyje yra 3–8 proc. gintaro rūgšties.
Pagal mineralogą Walterį Schumaną gintaro amžius siekia apie 50 milijonų metų. Daugiausia randamos formos primena lašą ar gumbą. Jų struktūra homogeninė arba su luoba. Randama didesnių kaip 10 kg gabalų. Pasitaiko intarpų, kurie iš tiesų yra vabzdžiai ar augalų dalys. Tai vadinama inkliuzais.
Radimvietės: Baltijos jūros regionas - Kaliningrado sritis (išgaunama apie 90 proc. viso pasaulio gintaro), Lenkija, Lietuva.
Baltijos gintaras sukcinitas pirmiausia painiojamas su kitais fosiliniais sakais ir gintarais, kurie neturi gintaro rūgšties, tačiau vis dėlto vadinami gintaru. Taip pat painiojamas su geltonu fluoritu, geltonu riolitu iš Grenlandijos, jūros puta, marmuriniu oniksu.
(Fone) Padirbinėjimai:
Deja, net pačioje Lietuvoje gintaro imitacijos ir lydytas gintaras jau viršija 40 procentų visos parduodamos gintaro produkcijos. Lydyto ir presuoto gintaro gaminių gausu prabangiuose Lietuvos gintaro salonuose. Tik apie dešimtadalis išgaunamo gintaro tinka juvelyrikai, todėl nenuostabu, kad prekyboje gausu jo imitacijų.
Net pačiame Kaliningrado gintaro kombinate gintaras yra presuojamas (apie 30 proc. visos išgaunamos žaliavos), lydomas, kaitinamas ar kitaip paveikiamas, kad taptų tinkamas juvelyrikai. Gintaro imitacijoms naudojamos tiek natūralios medžiagos (pvz., kopolas), tiek įvairiausi plastikai, stiklai ar kitos dirbtinės medžiagos:

Citata: „Gintaras turi didelę medicininę reikšmę. Tai universalus organizmo valytojas. Jį ilgai nešiojant prie kūno, apsivalo net astraliniai šlakai, o ką jau kalbėti apie fizinį kūną. Tai astralinis asinezatorius.“
Rusijos astrologas Pavelas Globa
Citata: „Gintaras moka džiaugtis ir žaisti, nes tokia jo prigimtis. To moko jis ir tuos, į kieno rankas patenka. Jame – jūros gylis ir jos bangų žaismė bei sustingusi saulės šiluma.“

Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų.
Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu skrandžio ligas.
Plinijus Jaunesnysis yra nurodęs, kad romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, nuo gerklės ir gomurio skausmų.
Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsą.
„Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.
Vadovaudamasis Aurifaberio užrašais (XVI a.), Prūsijos kunigaikštis Albrechtas siunčia gintaro gabalą sergančiam Liuteriui kaip vaistą nuo akmenligės.
Pirmieji kontaktiniai lęšiai akims buvo pagaminti iš gintaro.
Iš presuoto gintaro, kadangi jis pasižymi antikoaguliacinėmis savybėmis, buvo pagamintas pirmasis kraujo perpylimo aparatas.
Iš padavimų ir mitų matyti, kad prūsai ir žemaičiai naudojo gintarą smilkalams. Kitados lietuvių gentys mirusįjį smilkydavo, kad jo vėlę apsaugotų nuo piktųjų dvasių ir jis laimingai nukeliautų pas gerąsias dvasias. Gimusįjį smilkydavo, kad šis gerai augtų, jaunavedžius – kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų su laimikiu.
Po Kristaus gimimo, bažnyčiose gintarą, kartu su kvapiosiomis medžiagomis irgi naudojo smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems, o taip pat pagreitindavo sveikimą.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti.
Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą rišdavo gintaro karolėlius, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.

Gintaro galia: gydo, stiprina ir puoselėja grožį

Aistė Simanavičiūtė, www.moteris.lt, 2008 10 20

"Corbis" nuotrauka

Lietuviškuoju auksu vadinamas gintaras apipintas įvairiausiomis legendomis ir pasakojimais. Viena gražiausių istorijų apie tai, kad šis mineralas - tai Baltijos deivės Jūratės ašaros dėl nelaimingai pasibaigusios jos ir Kastyčio meilės. O ką apie gintarą galėtų papasakoti grožio srityje dirbantys žmonės? Pasirodo, ne tiek jau ir mažai.

Gintaras - ypatingas mineralas. Archeologiniai radiniai liudija, kad jis naudojamas jau ne vieną tūkstantį metų. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, buvo naudojamas farmakologijoje. Juo malšintas ausų, akių, skrandžio, dantų skausmas, gydytas reumatas. Šiandien gintaras gelbsti sergant šlapimo pūslės, skrandžio ligomis, kamuojant bronchitui. Norisi daryti išvadą, kad gintaras - geriausias vaistas nuo daugelio ligų. Ne tik! Šis mineralas labai svarbus ir mūsų grožiui.

Šalin odos problemas

Apie tai, kad gintaras ne tik gydo, bet ir padeda puoselėti grožį, mokslininkai garsiai prakalbo palyginti neseniai, praėjusiame amžiuje. Įrodyta, kad šis mineralas ramina ir valo odą, gydo uždegimus, reguliuoja kolageno sintezę - tai grąžina odai jaunatviškumą. Ištirta, kad gintaro sudėtyje yra daugiau kaip 40 naudingų junginių. Šiuo metu kosmetikos pramonėje plačiausiai naudojama gintaro rūgštis ir gintaro aliejus.

Gintaro rūgštis ypač vertinama. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą kraujyje, padeda ilgiau išlaikyti elastingas kraujagysles. Kaip visa tai veikia odą? Ši ilgiau išlieka skaisti, švelni ir lygi.

Iš gintaro išgautas aliejus pagal savo savybes priskiriamas riebaluose tirpstančių eterinių aliejų grupei. Jis puikus antiseptikas, padeda greičiau užsitraukti žaizdoms, o odai - atgauti gyvybingumą.

Moksliškai įrodyta, kad gintaro sudėtyje yra net keliasdešimt organizmui naudingų junginių. Šis mineralas ramina ir valo odą, gydo uždegimus, skatina ląstelių regeneraciją.

Gintaro nauda plaukams

Kirpėjų nuomonė tokia pati - gintaras stiprina plaukus ir jų šaknis, maitina galvos odą, suteikia plaukams blizgesio, jie mažiau elektrinasi. Tuo įsitikinti padės trys nauji plaukų priežiūros produktai „Margarita" - šampūnai šviesiems ir tamsiems plaukams bei plaukų kremas su gintaro ekstraktu, gaunamu iš natūralaus gintaro.

Šampūno šviesiems plaukams sudėtyje yra ramunėlių, o skirto tamsiems plaukams viena sudedamųjų dalių - ąžuolo žievės ekstraktas. Ramunėlės turi šviesinamųjų, o ąžuolo žievė - tamsinamųjų savybių, todėl šie šampūnai padeda išlaikyti plaukų spalvą. Būtent to jums ir reikia?!

Visos kuo puikiausiai žinome, kad dažnai trenkant plaukus, juos šukuojant, dažant, taip pat dėl aplinkos veiksnių kenčia plaukų paviršius. Gintaro ekstraktu papildytas kremas padės išspręsti minėtas bėdas. Priemonė lygina plaukų paviršių, per trumpą laiką pagerina struktūrą, todėl šie tampa švelnūs, sveiki ir lengvai šukuojami. Be to, naujasis plaukų kremas „Margarita" apsaugo plaukus ir nuo ultravioletinių spindulių. Trigubas poveikis!

Įdomūs faktai...

• Senovės Romoje gintaras dažniausiai vartotas kaip vaistas. Žymus to meto gydytojas Kalistratas tvirtino, kad gintaras gali apsaugoti žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydo gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu - mažina pilvo skausmus.

• Rytų kraštuose tikėta, kad gintaro dūmai gali sustiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsos.

• Kinijoje gintaras, sumaišytas su opijaus mikstūra, vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.

• Pirmieji kontaktiniai lęšiai akims pagaminti iš gintaro.

• Ilgą laiką gintaras kartu su kvapiosiomis medžiagomis buvo naudojamas kaip smilkalas. Degančio gintaro kvapas padėdavo susikaupti, išgrynindavo aplinką. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai, - tokiu būdu dezinfekuodavo orą. Sergantieji greičiau pasveikdavo, sumažėdavo tikimybė apsikrėsti.

• Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti.

Gintaro formavimasis

Europoje keitėsi klimatas: jis šiltėjo ir drėgnėjo. Keičiantis klimatui keitėsi ir klimato juostų padėtis. Vidutinėje klimato juostoje geriausiai augančios pušys turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų. Į bet kokį klimato pasikeitimą visi spygliuočiai reaguoja padidindami arba sumažindami sakų išsiskyrimą. Paleoceno laikotarpiu pradėjęs keistis klimatas iki eoceno laikotarpio pabaigos pakito iki subtropinio. Nepastovus klimatas, pasikeitusi oro temperatūra, padidėjęs oro bei dirvožemio drėgnumas įtakojo ir spygliuočių augimo procesus - padidėjo gintarmedžių sakingumas ir iš sakų ėmė formuotis gintaras.
Sakai spygliuočiuose kaupiasi ir cirkuliuoja dviejų rūšių sakotakiuose - išilginiuose ir skersiniuose. Išilginiai sakotakiai prasideda šaknyse, eina per visą liemenį ir baigiasi šakų viršūnėse. Skersiniai sakotakiai susidaro medžio šerdies spinduliuose ir eina iki liemens paviršiaus. Medžio žievėje yra tik skersiniai sakotakiai. Be išilginių ir skersinių sakotakių medienoje dažnai būna ir patologinių, kurie nuo normalių skiriasi sandara ir didesniu skersmeniu. Jie susidaro pažeidimų vietose, spygliuočiams augant nepalankiomis sąlygomis. Daug patologinių sakotakių turėjo ir gintarą produkavusios pušys.
Pilnai prisipildžiusiame sakotakyje susidaro labai didelis sakų slėgis, kurio neatlaiko sakotakio sienelės ir sakai išsilieja į medžio paviršių. Medienoje likę sakai pradeda migruoti į mažesnio slėgio vietą, o tirštėjantys sakai užkemša pažeistą vietą ir jų išsiliejimas nutrūksta. Ilgainiui medis atstato prarastą sakų kiekį, vėl sakotakius užpildę sakai sužalotoje vietoje išmuša susidariusį kamštį, ir sakai pradeda vėl tekėti. Sakoplūdis kartojasi ciklais, kol medžio stiebe prie sužalotos vietos baigiasi maisto medžiagų atsargos arba tą vietą galutinai užkemša sukietėję sakai ir ji užauga.
Gintaro susidarymo laikotarpiu vyravo optimaliausios sąlygos, skatinusios sakoplūdį: gintarmedžių sakotakiai buvo didesnio skersmens, sakotakių sistema vešlesnė, sakai nuo didelio lakiųjų terpenų kiekio (ne mažiau 30%) buvo skystos konsistencijos, vešlios medžių šaknys ir vainikas, aukšta oro temperatūra ir didelė drėgmė. Sakai gintarmedžiuose gamindavosi žymiai greičiau nei dabartiniuose spygliuočiuose, jie tekėjo intensyviai, dažnais ciklais, bet trumpai.

GINTARO FORMAVIMOSI ISTORIJA

Gintaro formavimosi istorijoje sąlygiškai išskiriami 3 skirtingos trukmės etapai, turėję
poveikį gintaro sudėčiai bei savybėms

1. Sakų susidarymas ant medžio
Tai etapas, apimantis laikotarpį nuo sakų susidarymo iki patekimo į miško gruntą, trukęs kelis šimtus metų. Etapas sutampa su gintarmedžio amžiumi. Šiame laikotarpyje vykę procesai būdingi tik paviršinės sakų morfologinės atmainos gintarui. Vidinės sakų morfologinės atmainos gintarui šis etapas neturėjo jokios įtakos, kadangi jis buvo gerai izoliuotas nuo atmosferinio deguonies, drėgmės ir šviesos. Šios atmainos gintaras, medžiui supuvus, iš karto pateko į miško dirvožemį. Jį veikė jau tik antrame ir trečiame gintaro formavimosi etape vykę procesai. Dėl šios priežasties gintaro cheminė ir fizinė sudėtis šiek tiek skiriasi.

2. Sakų kitimas miško grunte
Šis etapas apima laikotarpį nuo sakų patekimo į gintaro miško dirvožemį iki tol, kol pirminius gintaro telkinius išplovė upės. Jis tęsėsi keletą milijonų metų.

3. Gintaro sunešimas į antrines radimvietes
Šis laikotarpis tebevyksta iki šių dienų.


SAKŲ SUSIDARYMAS ANT MEDŽIO

Į medžio paviršių nuolat sunkėsi lakių terpenų (skaidrus bespalvis pušų kvapo skystis, kurio sudėtyje yra angliavandenilų mišinys,

randamas sakuose) prisotinti sakai. Čia juos veikė mažesnis slėgis, todėl jie darėsi mažiau tirpūs, aplinkos temperatūros veikiami greitai garavo lakieji terpenai. Tuose sakuose, kurie sunkėsi saulės atokaitoje terpenai garavo greičiau. Iš jų dujų sakų masėje susiformavo daugybė smulkių burbulėlių, todėl sakai susidrumstė. Dujų burbulėliai skystuose sakuose šiek tiek judėjo, jungėsi vieni su kitais, todėl susidarė pusiau skaidrios, arba debesuotos, sakų zonos. Tirštesniuose sakuose burbuliukai liko smulkūs, labai tankiai pabirę, todėl susidarė drumstos, gelsvos arba net baltos sakų zonos. Medžių kamienais klampūs sakai palengva slinko žemyn, skirtingų spalvų ir drumstumo zonos maišėsi, sudarydamos įvairiausių raštų ir spalvų gintarą.
Išgaravus didžiajai terpenų daliai, sakų lydymosi temperatūra labai padidėjo, todėl saulės šiluma jų jau neišlydė. Sakai prilipo prie kamienų ir visiškai sukietėjo. Juose išliko visos per tekėjimą susidariusios spalvos, matomos gintare. Labai smarkiai saulės atokaitoje garuojantys sakai įgavo putų pavidalą, iš kurių susiformavo dažnai aptinkamas poringas putų gintaras. Pavėsyje besisunkiančių sakų terpenai garavo labai lėtai, todėl šie sakai kietėjo iš lėto, jie išliko skaidrūs. Gintaro spalvai įtakos turėjo ir oksidacijos procesas, kuris ypač intensyviai vyko dėl šviesos, šilumos ir ozono poveikio. Oksidacijos paveikto gintaro spalva yra daug tamsesnė nei vidinių formų gintaro.
Šio etapo procesuose nedalyvavo mikroorganizmai, organinės ir mineralinės rūgštys, sakų neveikė drėgmė.

Vidinių gintaro formų sakai kito truputį kitaip. Tai rodo gintaro fizinės savybės ir cheminė sudėtis. Šios atmainos gintaras yra labai šviesus, kartais net bespalvis, kadangi sakai nereagavo su deguonimi (nevyko oksidacijos procesas). Iš sakų negaravo terpenai, todėl gintare išlikę beveik visi lakūskomponentai, kurie reagavo su kitomis sudėtinėmis dalimis, todėl šie sakai yra labai skaidrūs.

SAKŲ KITIMAS MIŠKO GRUNTE
Gintarmedžiams nudžiūvus ir supuvus, ant kamieno ir jo viduje buvę sakai pateko į miško gruntą, kuriame nuo humuso ir mineralinių rūgščių dominavo rūgšti aplinka. Čia jie organinių medžiagų ir dirvodaros procesų veikiami patyrė įvairiausių fizinių ir cheminių pakitimų. Dėl gero pralaidumo beveik iki apatinių dirvožemio sluoksnių patekdavo atmosferinio deguonies, todėl čia vyravo oksidacinės sąlygos. Dėl šilto klimato miško dirvožemyje buvo gausu bakterijų ir grybų, kurie darė lemiamą poveikį gintaro formavimuisi iš sakų. Šie mikroorganizmai buvo būtina autooksidacijos sąlyga.
Šiame gintaro formavimosi etape mineralinių ir organinių rūgščių veikiami keitėsi sakuose likę terpenai, cheminės gintaro savybės, bet cheminė sudėtis liko pastovi. Veikiant aplinkai bei vykstant įvairioms cheminėms reakcijoms susidarė įvairios medžiagos, suteikusios gintarui būdingą geltoną spalvą, aromatines medžiagas, atsparumą cheminiams poveikiams, susiformavo gintaro rūgštis (CH2. COOH)2, pagal kurią gintaras atskiriamas nuo kitų fosilinių sakų.
Keitėsi ir fizinės sakų savybės. Miško grunte intensyviai oksidavosi jų paviršius ir formavosi gintarą dengianti trapi bei tamsi dūlos plutelė. Polimerizacijos metu didėjo sakų lyginamasis svoris, šviesėjo sakų spalva (skirtinagai nei oksidacijos metu), didėjo lydymosi temperatūra, mažėjo jų tirpimas įvairiuose tirpikliuose. Apie vienas svarbiausių gintaro savybių - sakų kietumą ir klampumą - šiame etape duomenų nėra. Manoma, kad sakai dar buvo trapūs, nes gausiai randama gintarų gabalų nuolaužų.
Milijonus metų trukusiame sakų kitimo etape vykę procesai ir veiksniai suformavo visas svarbiausias gintaro sudėtines dalis bei savybes, atskiriančias jį nuo kitų fosilinių sakų. Tik nuo šio momento gintarmedžių sakai vadinami gintaru.

GINTARO SUNEŠIMAS Į GINTARO RADIMVIETES
Gintaro dirvožemyje susidariusius pirminius gintaro telkinius amžiais plovė vagas keitusios upės, tekantis lietaus vanduo. Patekę į upes, gintaro gabalai dėl nedidelio lyginamojo svorio, artimo vandens svoriui, lengvai plaukė pasroviui. Plaukdamas vandenyje, gintaras atsitrenkdavo į dugną arba į kitas kliūtis, zulinosi. Susidariusi dūlos plutelė nusitrynė tik atsikišusiuose paviršiuose ir gumulų kampuose, o visur kitur išliko sveika. Riedėdamas akmenuotu dugnu, gintaras apsiskaldė, ilgesnieji gabalai sulūžinėjo. Lūžio ar skilimo vietose paviršiai vėl oksiduotis nespėjo, nes gintaro kelionė nuo Skandinavijos iki Sembos pusiasalio truko tik nuo keleto iki keliolikos metų, todėl gintaringose nuoguluose jie randami visai švieži. Tokio paviršiaus gintaro gabalai yra būdingi visam Sembos telkiniui. Baltijos jūros išmetamas gintaras, ypač didesnieji gabalai, smarkiai apzulinti, suapvalinti, blausaus paviršiaus, beveik neturi dūlos plutelės. Pagal šį požymį jis lengvai atskiriamas nuo iškasamojo gintaro.
Į deltų nuogulas upių žiotyse suneštas gintaras atsidūrė visai kitokioje aplinkoje. Čia buvo daug organinės medžiagos, kuriai pūvant viršutinis nuosėdų sluoksnis neteko deguonies, susidarė daug sieros vandenilio. Oksidacinė aplinka pasikeitė į redukcinę (deguonies atidavimas), kurios įtakoje gintaro sudėtinės dalys įgijo specifinių savybių. Slūgsodamas gintaras įgavo dabartinį kietumą ir ypač vertinamą klampumą. Ši savybė leidžia gintarą lengvai drožti, gludinti ir svidinti.
Paskutiniojo gintaro susidarymo etapo pakitimai buvo tik pirmųjų priedas. Pirmuosiuose etapuose susiformavo visos pagrindinės gintaro fizinės ir cheminės savybės. Ryškiausias jo pakitimas yra oksidacija. Deguonies aplinkoje gintaras apsitraukia įvairaus storio dūlos plutele. Ypač intensyviai ji susidaro ten, kur yra daug organinės medžiagos. Net poliruotas gintaro paviršius įgauna oksidacijos požymių - ilgainiui gelsta, tamsėja ir trūkinėja. Vandenyje gintare ištirpsta dalis laisvos gintaro rūgšties.

GINTARO MIGRACIJA IR TELKINIŲ SUSIDARYMAS


Ilgus amžius gintarą plovęs ir nešęs lietaus, upių bei jūrų vanduo suformavo platų gintaro paplitimo arealą. Gintaro telkiniai susidarė Pietų Švedijoje, Sembos pusiasalyje, Pietų Anglijoje, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos teritorijoje, Kaliningrado srityje, Lietuvoje ir nedidelėje teritorijoje iki Rygos įlankos. Už šio arealo ribų aptinkami tik pavieniai gintaro radiniai, kurie ten nugabenti žmonių.
Vėlyvajame eocene gintaro miško vietoje susidarė pirminiai gintaro telkiniai. Vanduo pradėjo juos ardyti ir nešti į upių deltų nuosėdas Sembos pusiasalyje ir Pietų Švedijoje. Didžioji gintaro dalis nusėdo kartu su upės neštu smėliu, moliu, medienos nulaužomis priekinėje deltos dalyje, kur tekantis upės vanduo susidurdavo su stovinčiu jūros vandeniu. Šioje zonoje susidaręs deltos nuogulų užklotas gintaringas sluoksnis išliko iki mūsų dienų.

Gintaro sudėtyje šiandien atrasta daugiau nei 40 naudingų junginių. Pavyzdžiui, iš gintaro gaunamas vitaminas D₃, gintaro rūgštis ir gintaro aliejus, antiseptinė medžiaga jodolis. Pagrindinė naudinga medžiaga – gintaro rūgštis, kuri priskiriama biostimuliatoriams: gerina medžiagų apykaitą, normalizuoja rūgščių – šarmų balansą kraujyje, padeda išlaikyti elastingus kraujo indus. Kadangi kosmetikoje naudojama gintaro pudra arba gintaro dulkės, tai nereikia tikėtis, kad užtepus kremą ant odos iš mechaniškai susmulkinto gintaro išsiskirs gintaro rūgštis, kuri pereis epidermio barjerą ir paveiks organizmą savo ankščiau išvardintomis savybėmis. Greičiau galima tikėtis, kad gintarinė pudra ar gintaro dulkės gali sudaryti ekraną, apsaugantį nuo UV spindulių. Kitas dalykas, jei kosmetikoje panaudotas gintaro aliejus: kaip kiekvienas eterinis aliejus jis turi savybių prasiskverbti pro epidermį, be to, jis turi antiseptinių savybių, gydo žaizdas, stiprina imunitetą (kaip ir kai kurie kiti spygliuočių sakai, pvz. Sibiro kedro, maumedžio).

GINTARO RŪGŠTIES ATSIRADIMAS IR POVEIKIS

Kas tai yra gintaro rūgštis? Gintaro rūgštis – tai produktas, gautas perdirbant natūralų gintarą. Tai visiškai nekenksminga medžiaga, pasižyminti ypač naudingomis savybėmis. Tai balti, kristalinio pobūdžio milteliai, pagal skonį labai panašūs į citrinos rūgštį. Kaip susiformavo gintaro rūgštis? Evoliucijos eigoje gyvojoje gamtoje gyvybiškai svarbiems procesams palaikyti vyko pačios įvairiausios tiek paprastos, tiek sudėtingos jungimosi reakcijos. Matyt, gintaro rūgštis tam tikslui pasirodė labai tinkama, kadangi nuo neatmenamų laikų ją naudojo visi gyvi organizmai. Dar prieš 50 mln. Metų gintaro rūgštis dalyvavo gyvų sistemų medžiagų apykaitoje ir iki mūsų dienų išliko susikaupusi gintaro akmenyje. Ir šiandien, bet koks organizmas, esant nepalankioms sąlygoms, ženkliai padidina gintaro rūgšties gamybą, kas leidžia jam sėkmingai kovoti su neigiamu aplinkos poveikiu. Prieš 50 mln. metų, žemės klimatas, dėl kosminių kataklizmų iš esmės pasikeitė, pakilo planetos temperatūra, ir tuomet augę medžiai atsidūrė ekstremalioje situacijoje: jie pradėjo gaminti daugiau gintaro rūgšties, kuri pakliūdavo į jų išskiriamus sakus. Kiti, labiau išsivystę organizmai, matyt, ne tik gamino gintaro rūgštį, bet ir stengėsi papildyti jos atsargas iš išorinių šaltinių. Gal būtent tai ir traukė įvairius vabzdžius ir kitus smulkius gyvūnus, prie tuomet dar skystame pavidale, esančių medžio sakų. Neatsargūs, įklimpdavo į lipnią masę ir likdavo ten visam laikui. Daugelis jų, iki mūsų dienų yra sėkmingai išsilaikę gintaro akmenyje. Tai leido mokslininkams susipažinti daugiau nei su 3000 vabzdžių, driežų rūšių, o taip pat su augalų fragmentais, gyvenusiais žemėje prieš dešimtis milijonų metų. Kiekvieną dieną mūsų organizmas pagamina apie 200 gr. gintaro rūgšties ir pats sunaudoja ją savo tikslams. Sveikam organizmui pakanka gintaro rūgšties, kurią jis pagamina ar gauna su maistu. Tačiau esant nepalankios sąlygoms, streso metu ar staiga pasikeitus fiziniam krūviui, kada medžiagų apykaitos grandinėje įvyksta pakitimai, gintaro rūgšties išeiga padidėja, atsiranda jos deficitas ir tuo pačiu nuovargio ir apatijos jausmas. Dėl to pablogėja savijauta, organizmas nebesugeba atsispirti neigiamam supančios aplinkos poveikiui, įvyksta organizmo pakitimai ir atskirų jo sistemų darbingumo sutrikimas, vystosi ligos. Ir čia jums į pagalbą ateina gintaro rūgštis. Kame gintaro rūgšties paslaptis? Ląstelių procesai, kurie išjudina viską, kas gyva Angliavandeniai, riebalai ir baltymai, įsisavinami su maistu, yra suskaidomi iki paprastųjų junginių: gliukozės, glicerino, riebiųjų ir amino rūgščių, kurie medžiagų apykaitos reakcijų, vykstančių ląstelėse, metu pavirsta į organines rūgštis, kurios oksiduojasi iki angliarūgštės dujų ir vandens. Gliukozė ir glicerinas pradžioje oksiduojasi anaerobiškai, t.y. be deguonies dalyvavimo, fermentavimo reakcijose, vadinamose glikolize. Tais atvejais, kada nepakanka deguonies tam, kad būtų aprūpintas funkcinis energijos srautas, vyksta anaerobinės glikolizės suaktyvinimas, ir audiniuose susikaupia galutinis glikolizės produktas – pieno rūgštis (laktatas). Visose gyvose ląstelėse, nesvarbu augalų ar gyvūnų, bakterijų ar grybelių, kaupiasi kelių mikronų dydžio kūneliai, vadinami mitochondrijomis. Mitochondrijose pagrinde ir formuojasi gintaro rūgštis bei yra panaudojama tolesnėms reakcijoms. Esant pakankamam deguonies aprūpinimui, visos organinės rūgštys sudega specialiuose ląstelių organėliuose, t.y. mitochondrijose, dėl ore esančio deguonies panaudojimo. Aerobinėmis sąlygomis gliukozės produktai, riebiųjų rūgščių oksidacijos produktai bei amino rūgštys sudega, oksiduojasi dalyvaujant deguoniui, ląstelių organėliuose, kurie yra pagrindiniai energijos šaltiniai. Akumuliacija vyksta kvėpavimo grandinėje – poli fermentiniame komplekse, esančiame mitochondrijos membranoje. Energetinė apykaita ląstelėse Pagrindinė saulės energijos dalis, dalyvaujanti su maistu į organizmą patenkančių medžiagų cheminiuose ryšiuose, yra išlaisvinama oksiduojantis organinėms rūgštims ciklinėje reakcijų grandinėje, kurias nustatė Hans Adolf Krebs. Kad ir kokios būtų pradinės sunaudojamos medžiagos (baltymai, riebalai, angliavandeniai) visos jos virsta Krebs ciklo organinėmis rūgštimis Krebs ciklas, kvėpavimo grandinė ir energijos akumuliacijos sistema, yra išsidėstę mitochondrijose. Mitochondrijos yra vadinamos energetinėmis ląstelės stotimis. Būtent mitochondrijose vyksta visų rūšių medžiagų sudeginimas kur ATF pristatoma, kaip universalus energijos šaltinis visiems darbo ir organizmo audinių sintezės tipams. Mitochondrijų skaičius ir kokybė, jų funkcionavimo būsena, ryšiai su glikolize bei deguonies išnešiojimo sistema apsprendžia ląstelės ir atitinkamo audinio funkcinio aktyvumo diapazoną. Gintaro rūgšties dalyvavimas energijos apykaitoje Paprastoje grandininėje reakcijoje, vykstančioje mitochondrijose, būtent Krebs cikle, gintaro rūgštis yra vienas iš tarpinių junginių. Kaip parodė Rusijos Akademijos teorinės ir eksperimentinės biofizikos profesorės M.N. Kondraševos tyrimai energetinis ATF proceso sintezės pajėgumas gintaro rūgšties oksidacijos metu yra ženkliai aukštesnis nei bet kokio kito substrato oksidacijos metu. Būtent dėl to daugelis energiją naudojančių procesų, pvz., kalcio jonų akumuliacija ir biosintezės aprūpinimas deguonimi net ir izoliuotose mitochondrijose gali vykti tik gintaro rūgšties oksidacijos metu. Remiantis M.N. Kondraševos tyrimais įrodyta, kad gamtoje egzistuoja ir reikalui esant aktyvuojasi papildomi gintaro rūgšties atsiradimo būdai. Toks papildomas gintaro rūgšties „įsižiebimas“ vyksta intensyvaus darbo metu ir atsistatymo po apkrovos metu, kada ypač aktyvus greito ATF atgaminimo poreikis. Ne tik didelis gintaro rūgšties oksidacijos energetinis pajėgumas verčia ją išskirti iš kitų substratų. Reikalas tame, kad esant bet kokiam pakankamai intensyviam krūviui vystosi taip vadinama darbinė hipoksija, kada deguonies panaudojimas energijos apykaitos reakcijose viršija jo pernešimo į ląsteles galimybes. Beveik visų širdies ir kraujagyslių susirgimų atvejais, plaučių, kraujo ligų, apsinuodijimo atvejais, išgėrus alkoholio ir įvairių medikamentų yra sutrikdomas arba deguonies pernešimas arba jo panaudojimas. Kitaip tariant, taip vystosi hipoksija. Esant hipoksijai mitochondrijų kvėpavimo grandinė negali įsisavinti vandenilio iš bet kokio kito substrato, išskyrus gintaro rūgštį. Juk būtent jai oksiduojantis vandenilis patenka į žymiai artimesnę deguoniui kvėpavimo grandinės dalį. Tokiu atveju šioje dalyje net ir esant didelei hipoksijai išlieka sugebėjimas priimti vandenilį. Tokiu atveju gintaro rūgšties oksidacija mitochondrijose lieka vienas iš nedaugelio ATF šaltinių. Papildomas gintaro rūgšties pateikimas į organizmą gali ženkliai sustiprinti jo gyvybines funkcijas. Ta gintaro rūgštis, kuri formuojasi mitochondrijose taip pat momentiškai ir sudega, todėl stacionari į audinius patenkančios gintaro rūgšties koncentracija kiekvieną laiko momentą neviršija 10–20 mg/kg audinio masės ir paprasčiausiai lieka mitochondrijose. U˛ mitochondrijos ribų, kraujotakos sistemoje, jos praktiškai nėra. U˛ mitochondrijos ribų ji atsiranda esant sunkiai anaerobiozės formai (visiškai nesant deguonies) ar didelės kokios nors audinio dalies hipoksijos metu. Receptorinės organizmo sistemos gintaro rūgšties atsiradimą kraujotakoje supranta, kaip signalą, kad kažkokioje kūno dalyje trūksta energetinių resursų ar deguonies. Organizmas atitinkamai reaguoja į šį signalą pokyčiais endokrininėje, hormoninėje reguliacijoje, periferinės kraujotakos pagerėjimu, širdies susitraukimų sustiprėjimu, oksihemoglobino susidarymo palengvinimu ir kitomis fiziologinėmis ir biocheminėmis reakcijomis. Tai energijos apykaitos mobilizacijos reakcijos. Jos vyksta ne kaip atsakas į atsiradusį hipoksinį energijos deficitą, bet kaip signalas į tai, kad galbūt atsirado jam vietos Visiškas gintaro rūgšties nekenksmingumas, jos gebėjimas teigiamai veikti net ir esant mažam kiekiu, sustipina medicininių preparatų poveikį, jai tampant svarbiu maisto papildu. Tokių papildų vartojimas dalyvauja organizmo būsenos normalizacijos atstatyme.