Elektronas

Elektros reiškinio, tiksliau ištisos reiškinių klasės farads yra kilęs iš žodžio elektronas. Graikų kalboje tai reiškia “pritraukiantis”. Dėl savo savybės pritraukti smulkias daleles elektronu Graikijoje buvo vadinamas gintaras. Tiesa, tails laikais gintaras Graikijoje buvo vertinamas bene labiausiai dėl malonaus kvapo, kuris išsiskiria jam degant.

Yra net graikų mitas, aiškinantis gintaro kilmę. Dievo Helio ir okeanidės Klimenės sūnus Fajetonas norėdamas pasirodyti savo seserims Heliadėms, jog jis yra tikras dievas, išprašė, kad tėvas jam duotų kovos vežimą su ugniniais arkliais. Bet nesuvaldė arklių smarkuolis Fajetonas. Kad išgelbėtų pasaulį, griausmavaldys Dzeusas paleido žaibą į nutrūktgalvį drąsuolį ir nutrenkė jį. Seserų Heliadžių ašaros sustingo į gintarą.

Kai kurie lietuvių tyrinėtojai mano, kad tai Perkūnas
“Paleidęs žaibą ir griausmus
Sudaužė gintaro namus”,
kuriuose jūros gelmėje gyveno dieviškoji Jūratė.

Egzistuoja dar ir trečia nuomonė, kad gintaras prieš 50-60 mln. metų susidarė iš tuo metu augusių medžių sakų.

Nuostabi gintaro spalvos įvairovė. O ją lemia smulkūs, akiai atskirai nematomi burbulėliai, esantys gintare. Gintaras be burbulėlių yra šviesiai geltonos spalvos ir visiškai skaidrus. Neskaidriame geltoname gintare yra 50-2.5 mm diametro burbulėlių, baltame – daugiau ir mažesnių (1 - 0.8 mm diametro). Kai smulkūs burbulėliai yra išsidėstę retai, gintaras būna netgi melsvas ar žalsvas. Kai kurie autoriai mano, kad gana retą žalią spalvą gintarui suteikia chlorofilo turinčių augalų liekanos, o dar retesnis mėlynas gintaras susidaro į sakus pakliuvus mineralo pirito. Raudonumą gintarui suteikia susioksidavęs paviršiaus sluoksnis. Gintaro spalva pakinta ir jį pakaitinus. Konjako spalvos gintaras dažniausiai būna kaitintas. Be to, gintare būna žemės, augalų liekanų. Itin įdomūs ir vertinami vabzdžių ir kitų gyvių inkliuzai.

Gintaru kartais vadinami ir kiti fosiliniai sakai: Rumunijoje randamas rumenitas, Sicilijos simetitas, birmitas iš Birmos, fosiliniai sakai iš Meksikos ir Dominikos Respublikos, netgi Afrikos kopalas – iš šiuo metu augančių medžių išgauti sakai, naudojami papuošalų gamyboje. Baltijos gintaras, sukcinitas, išsiskiria iš jų tiek savo juvelyrinėmis savybėmis, tiek ir sudėtimi (tik sukcinite yra daugiau nei 3% gintaro rūgšties).

Gintaras nuo seno buvo mėgstamas papuošalas Baltijos pakrantėse ir vertinga prekė ten, kur jo nebuvo randama. Iš Baltijos pakrančių atvežtas gintaras buvo vertinga žaliava papuošalų gamybai Senovės Romoje. Gintaras netgi padirbinėjamas. Ir gana seniai. Tarp 1424 ir 1456 metų rašytame “Manoscritto Veneziano” pateikiamas toks receptas gintarui gaminti. “Paimk kiaušinio baltymą ir išpilk jį į stiklinę. Paimk gabalą jaučio arba kiaulės žarnos, išvalyk tą žarną ir išversk vidine puse į išorę. Supilk baltymą į žarną ir ją užrišk, truputį pavirk ir išimk baltymą, kuris bus sukietėjęs. Supjaustyk tokiais gabaliukais, kokiais reikia, ištepk linų aliejum ir padėk saulės atokaiton. Vėl ištepk ir vėl padėk saulėn šešioms dienoms. Kuo daugiau tepsi aliejum, tuo sodriau nusidažys “gintaras”, kuo ilgiau jis bus saulėje, tuo kietesniu taps.” Panašų receptą galima rasti ir kiek vėliau pasirodžiusioje Leonardo da Vinči knygoje “Codex Forster III”. Viduramžių Anglijoje gintaras pradėtas plačiau naudoti eksperimentuose su statine elektra.

Nors gintarą ir vadiname Lietuvos auksu, tačiau 90% pasaulyje išgaunamo Baltijos gintaro yra iškasama dviejuose karjeruose prie Jantarnij miestelio (buv. Palvininkai). Tik gražiausias gintaras naudojamas juvelyriniams dirbiniams. Didesnioji jo dalis perdirbama chemijos pramonės įmonėse. Žymiausią meno kūrinį iš gintaro – Gintaro kambarį – Prūsijos karaliaus Fridrich Wilhelm I 1716 metais padovanojo Rusijos carui Petrui I. Gintaro kambarys buvo pervežtas į Carskoje Selo prie St.Peterburgo. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai jį išmontavo ir išvežė, tačiau kur jį vežė ir kur Gintaro kambarys yra dabar, niekas nežino, nors kai kas vis dar nepraranda vilties jį surasti. Gintaro kambario ieškoma ir sausumoje, ir po vandeniu, ir Rusijoje, ir Vokietijoje, ir visoje Rytų Europoje. Netgi nelabai aišku, kam jis dabar turėtų priklausyti. Ar Fridrichas Vilhelmas Pirmasis jį padovanojo Rusijai, ar pačiam carui Petrui Pirmajam?

Sunkiausias gintaro gabalas Lietuvoje yra saugomas Palangos Gintaro muziejuje. Jo svoris ‑ 3,698 kg. Pasaulio rekordininką, 9,750 kg sveriantį gintaro gabalą galima pamatyti Gamtos Tyrimų muziejuje (Museum für Naturforschung) Berlyne.